Solvija: Labai banalus pasakymas, bet padeda tik laikas...ar sportuosi, ar ne, ar guosies draugėm,ar kentėsi viena, laiko nepaskubinsi...
Kai mane paliko draugas pusę metų buvau nelabai šio pasaulio gyventojas. Atrodo, viską dariau mechaniškai, laukdavau vakaro, kai galėsiu eiti miegoti, nes tik miegodama jaučiausi geriau...Verkdavau, kai niekas nematydavo labai dažnai...Dar netikėjau ilgai, kad viskas baigta, pykau, neapkenčiau ir....mylėjau vistiek.
Tik po pusės metų pradėjau atsigauti...
Dabar kartais juokinga pačiai iš savęs...Tik praėjus tai jausmų audrai suvokiau, kiek buvo ženklų, kad jis manęs iš tikrųjų nemyli.Tada aš jų nemačiau. Dabar žinau, kad susitikus, nebūtų nieko, jokių jausmų...Pamažu pasitraukė meilė, ilgesys, pyktis taip pat...Jis tapo tiesiog buvusiu gyvenimo etapu ir tiek.
O laikas, kurio reikia "išėjimui iš santykių" kiekvienam skirtingas, bet jo niekaip nepaskubinsi...
Kaip velniškai aš pritariu Solvijai. Grynai toks ir yra išsiskyrimo laikotarpis, visiškai identiškai buvo ir pas mane, kiekvienas žodis atitinka!