Taciau, kai tau kasdien yra kartojama, kad myli tave, kad tu vienintele moteris jo gyvenime,kad tiek as, tiek vaikas- brangiausi jo gyvenime, seima - jam vertybe; net tai, kad tik mirtis jus isskirs... Tiki tuo, o tai kartojama ne metus, ne du..., o trylika metu... Kas baisiausia manes pavydedavo visiems, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Pasisveikinus su kokiu vyriskiu (kuris jam nezinomas), kildavo pykcio priepolis, turedavau aiskinti kas jis toks, is kur ji pazistu, kodel su juo sveikinuosi...Net draugai negalejo patiket tuo, kaip jis pasielge. Tai kaip suprasti jo toki poelgi, kai nutaikes proga pabega is namu pas kita, slapstosi, i telefono skambucius atsakineja jo nauja isrinktoji, nes pats nesugeba pasakyti, kodel taip pasielge.
Sutinku, kad yra moteru, kurios atsidurusios ardanciuju seimas tarpe, jauciasi blogai(?). Bet tikrai ne tokia yra i mano seima isikisusi persona. Jos nekokia reputacija (parasysiu graziai), praeitis labai spalvota. Ir kas keisciausia, mano vyras negaledavo pakesti tokiu moteru. Ar tai irgi yra jo melo dalis? Is ko tyciodavosi, kas nepatikdavo - apie tai slapta svajojo??? Bet vel kyla klausimas: gyveni su zmogum tiek metu, o jis - puikus aktorius? Negi imanoma suvaidinti tai, o ir tiek metu?
Zinoma, reikia laiko, kad tai suprast; reikia veikti, negalvoti apie tai. Bet patikekit, siandien tai dar neimanoma. Kai tu atsikeli ryte, o mintys tos pacios: skyrybos, jo naujosios mergses izeidimai skamba galvoje... Deja, neturiu savo galveleje DELETE mygtuko, kad sugebeciau viska istrint. O taip noretusi.
Ir pati anksciau nebuciau supratusi, koks skausmas, kokia neviltis tave aplanko, kai esi palikta. Visa tai reikia isgyventi, ir kiekvienam skirtas savas laikas.
[b:944ij8lk]Jola[/b:944ij8lk], jūsų istorija - tai ir mano istorija (tik su skirtingom variacijom - bet scenarijus iš vyro pusės toks pat). Manau, kad vyras ir pats nežinojo, kad slapta mėgsta tokias moteris. Psichologai mano, pvz. kad vyrai, itin nekenčiantys gėjų, patys pasąmonėje gali būti linkę...Taip, puikus aktorius. Mano eks-vyras jau nuo vaikystės apsimetinėjo, melavo mamai, ir aš tai žinojau. Deja, nesureagavau tinkamai į tą signalą. Įžeidinėti tai moteriai savęs neleidau - juokiausi iš jų abiejų, panaudojau subtilų humorą ir ironiją - pamatytumėt, kaip ji siuto . Baigėsi tuo, kad vyras ją paliko ir liko su manim. Kol neatsirado kita - geresnė už aną. Tada laisva širdimi paprašiau jo išeiti - maniau taip bus geriau ir jam ir man. Jau 7 metai kaip įrodyta - mano mintys pasitvirtino . Žiūrėkite į skyrybas tik kaip į pamoką ir naują puikią galimybę kurti savo gyvenimą - šįkart laimingą. Nemanau, kad laimė įmanoma su melagiu - o kam jis ir reikalingas?