Nutinka ir taip, kad vaikas turi kažko per daug, palyginti su tėvu ar motina – jis per daug gabus, per jautrus, per smalsus. Tėvai ištrina tai, ką vaikas turi geresnio, kad nematytų savo pačių stokos. Teiginiai įgauna vertinimo formą: „Tu niekam tikęs!“ Vaikas galiausiai pasidaro nepakenčiamas, kvailys ar sutrikusių nervų, kad tėvai turėtų gerą priežastį su juo blogai elgtis. Auklėjimo dingstimi žmonės užgesina savo pačių vaikuose gyvybės kibirkštėlę, kurios trūksta jiems patiems. Vaiko valia sulaužoma, sunaikinamas jo gebėjimas kritiškai mąstyti ir pasistengiama, kad jis negalėtų vertinti savo tėvų elgesio.
Visais atvejais vaikai aiškiai jaučia vieną dalyką – kad jie neatitinka tėvų troškimų arba paprasčiausiai – kad jų niekas nenorėjo. Jie kalti, jog nuvilia tėvus, yra jų gėda, nėra jiems pakankamai geri. Jie už tai atsiprašinėja, nes norėtų atitaisyti savo gimdytojų narciziškumą. Bergždžios pastangos.
Iškrypėliškumas pridaro didelės žalos šeimose. Jis suardo ryšius ir sulaužo bet kokį individualumą, niekam to net neįsisąmoninus. Iškrypėliai taip gerai moka falsifikuoti smurtą, jog dažnai jiems pavyksta sudaryti apie save gerą įspūdį. Asmens vertę naikinantis procesas gali būti dar labiau iškreiptas, kai pajungiamas trečias žmogus, paprastai antrasis gimdytojas, kuris, pats to nežinodamas, yra užvaldytas.
Kadangi nepavyksta iš tikrųjų fiziškai užmušti vaiką, pasistengiama, kad jis būtų niekas, jis anuliuojamas psichiškai. Taip galima išsaugoti gerą savo įvaizdį, net jeigu tuo tarpu vaikas visiškai praranda savo vertės suvokimą. „Kai tironija yra naminė, o neviltis – individuali, mirtis pasiekia savo tikslą: jausmą, jog tavęs nėra. Kadangi mūsų visuomenėje negalima nužudyti vaiko fiziškai ir kadangi reikalinga teisinė priedanga (kad būtų išsaugotas geras įvaizdis, kuris yra veidmainystės tikslų tikslas), surengiama psichinė žmogžudystė – padaroma taip, kad vaikas būtų niekas. Viskas kaip visada: nei žymių, nei kraujo, nei lavono. Numirėlis gyvas, ir viskas yra normalu.“
Kadangi mūsų visuomenėje negalima nužudyti vaiko fiziškai ir kadangi reikalinga teisinė priedanga [...], surengiama psichinė žmogžudystė – padaroma taip, kad vaikas būtų niekas.
Net kai tėvų smurtas daug akivaizdesnis, ne visada įmanoma jį apskųsti juridiškai, nes jis ne visada pastebimas.
Iškrypėliškos agresijos auka tapę vaikai turi tik vieną išeitį – juos vidujai suskaldančius gynybinius mechanizmus, ir galiausiai jie tampa žmonėmis, kurie nešioja savyje psichinės mirties branduolį. Visa, kas nebuvo išspręsta vaikystėje, nuolatos atsinaujina suaugusiojo veiksmuose.
[url:1nxg5g5a]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-02-07-marie-france-hirigoyen-moralinis-smurtas-ii/40017[/url:1nxg5g5a]