neramu dėl paauglių jausmų

"Tačiau būtent toks Viešpaties pasirinkimas man leidžia manyti, kad Dievui svarbiausios yra mūsų širdies nuostatos, o ne tai, kiek ir ko mokame. Mat su teisingomis nuostatomis nesunkiai išmoksime būtinų dalykų, o ir vaikams perduosime tai, kas gera, girtina, teisinga, mylėtina... (plg Fil 4, 8). Įdiegtos nuostatos padės jiems „susižvejoti“ savo gyvenimui reikalingas „žuvis“, įgyti svarbių įgūdžių, gebėjimų, nugyventi gražų, girtiną gyvenimą, o blogos nuostatos gali sužlugdyti išugdytus kad ir gražiausius talentus bei gebėjimus. Juk būtent mūsų nuostatos, vertybės ir lemia, kur link kreipiame savo gyvenimus (bei savo vaikų). Tuo tarpu mūsų būdo bruožai yra skirtingi, mes visi turime savų privalumų bei trūkumų...
Neretai tenka girdėti tėvus apgailestaujant, kad nebuvo savo vaikams tokie geri tėvai, kokie galėjo būti. Arba – kad vienu ar kitu periodu neteisingai auklėjo savo vaikus. Nėra blogai būti savikritiškiems – tačiau net ir Marija su Juozapu nebuvo tobuli. Evangelijos liudija, jog būta atvejų, kai jie nesuprato Kristaus – tikėtina, kad nesuprasdami Jo ir elgėsi atitinkamai. Tačiau jie nuoširdžiai Juo rūpinosi.
Tuo tarpu Kristaus tobulumas kilo iš Jo dieviškos prigimties ir atsivėrimo dangiškajam Tėvui.
Manau, kad ir mes kaip tėvai pirmiausia turime siekti gyventi Dievo akivaizdoje. Tuomet, tikėtina, perduosime vaikams tai, kas svarbiausia. Toliau jie patys kurs savo gyvenimus..."
[url:1nnywq92]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-05-10-aurelija-umbrasiene-ko-viespaties-motina-marija-moko-mane-kaip-mama/62556[/url:1nnywq92]

Mama džiaugiasi mokykla

Praėjus kelioms valandoms po mergaičių išvykimo, į redakciją paskambino vienos jų mama.

„Netikėkit, ką tos mergaitės pasakojo, — sakė. — Džiaugiuosi, kad yra tokia mokykla. Ten moko, prižiūri ir gydo vaikus. Ir už nieką nereikia mokėti. Pati nepajėgiau susitvarkyti su dukra. Ji sako: „Mamyte, aš noriu būti gera. Bet man neišeina.“

Paklausta, ar dažnai mergaitę parsiveža namo, moteris tvirtino, jog per atostogas. Brangiai kainuoja. Tenka samdytis automobilį.„

Ar motina matė supjaustytas savo dukros rankas? Matė. Mergaitė iš kitų išmoko.

[url:33c1y443]http://www.balsas.lt/naujiena/538930/mergaites-ieskojo-silumos/1[/url:33c1y443]

"Greitėjant gyvenimo tempui ir yrant bendruomeniniams ryšiams buvo prarasta vyresniųjų kaip vedlių per įvairius gyvenimo etapus reikšmė. Juk tipiškas šiuolaikinės šeimos tėvas dažniausiai būna per daug užsiėmęs ar pasimetęs, kad galėtų būti vedliu berniukui tame transformacijos procese, kai pradeda dygti barzda, siautėja hormonų audros, atsiranda seksualiniai bei partnerystės poreikiai. Tenka pripažinti, kad pernelyg dažnai tėvas tame procese telieka tik pasyvus stebėtojas, o paauglys tą trūkumą kompensuoja ieškodamas gyvenimo vedlių internete."
[url:3rqyrz8c]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-03-kaip-uzauginti-vyra/63887[/url:3rqyrz8c]

Tėvo įtaka vaiko raidai yra didesnė nei motinos. Paradoksalu, bet tai yra faktas. Štai keletas pavyzdžių, kaip tėvų auklėjimo metodai veikia vaiko vystimąsi ir asmenybės formavimąsi.
[url:30zufulb]http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/kiek-svarbus-vaikui-tevas.d?id=46388065[/url:30zufulb]

„Aš norėčiau, kad mano tėvai mane suprastų. Juk visi nesusipratimai ir barniai kyla iš nusistatymo, neišklausymo ir nepasitikėjimo. Tai pasekmės, kurias panaikinti galėtų vos kelios minutės kasdienio nuoširdumo“.

Tikimės, kad tėvai išgirs vaikų siunčiamą žinutę jiems, taip užsiėmusiems, nuolat skubantiems ir kiekvienas atras žinutę sau.

• Myliu savo tėvus ir žinau, kad jie myli mane. Gerai, kad jie mane saugo, tačiau, kai nenori manęs leisti į lauką, man yra nemalonu. Kartais jaučiu jiems pyktį. Paskui gailiuosi, kad mano galvoje skambėjo tie nemalonūs žodžiai. Dievo prašau, kad mažiau viską komplikuočiau, norėčiau, kad mažiau mano šeima pyktųsi, norėčiau, kad tėtis mamai ir man būtų teisingesnis...

• Norėčiau, kad mano tėvai visada būtų laimingi, kad mama nujaustų tai, ką kartais bijau išreikšti.

• Norėčiau, kad mes vienas kito neskriaustume, kad būtume kantresni, supratingesni, kad daugiau kartu leistume laiko, kad būtume laimingi.

• Norėčiau, kad tėvai mane mylėtų, kad mes visada būtume artimi. Man būna sunku, kai man jie neturi laiko. Suprantu, kad jie turi daug darbo, bet norėčiau, kad į mane daugiau kreiptų dėmesio.

• Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų dėmesingesni, daugiau bendrautų su savo vaikais, artimesni, norėčiau, kad tėvai su vaikais nesipyktų.

• Norėčiau, kad mano tėvai labiau suprastų mane.

• Aš norėčiau dažniau pasikalbėti su savo tėvais,

• Aš norėčiau, kad mano tėvai būtų ne tokie užimti, darbuose nesėdėtų iki vakaro.

• Aš norėčiau, kad tėvai daugiau su manim bendrautų...

• Mūsų šeima yra paprasta. Tėvai sunkiai dirba, beveik neturi laisvalaikio. Norėčiau su šeima praleisti daugiau laiko...

• Aš norėčiau, kad mano tėvai sužinotų, kad juos labai myliu.
[url:2y4chmdr]http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/zinute-tevams-kokiu-tevu-noretu-vaikai.d?id=46549167[/url:2y4chmdr]

Labai norėčiau požiūrio iš šalies. Ypač turinčių nepilnametes dukras.

Mano sūnui 18, jo draugei - 16. Pasakė, kad jo draugė su mumis atostogaus. Mama atveš. Savaitei. Dar tyliu dėl pačio fakto, tik pasakau, kad vienoje lovoje miegoti aš neleisiu. Argumentuoju tuo, kad leisdama tai daryti namie, aš parodyčiau, kad intymiems santykiams su nepilnamete paaugle aš pritariu. Kadangi aš nepritariu, tai lieka manęs klausyti arba neklausyti. Bet neklausyti tegu renkasi kitą vietą, kur aš nematau ir nežinau. Nes jo reikalas ką jam daryti ir ko nedaryti, jis pilnametis... Sūnus pareiškia, kad draugės tėvai žino, kad jie turi santykių, jie leidžia. Ko nebesuprantu šitam gyvenime? Jeigu tai būtų mano dukra, 16metės gyventi į vaikino namus tikrai neleisčiau, o ir pas save, aišku, kartu neguldyčiau. Ar vis tik mergaitės tėvai elgiasi normaliai, o man reikia rasti jėgų persilaužti, susitaikyti ir džiaugtis tuo, kad ne kasdien kita "marti" ir paklausti, ar apsaugos priemonėms pinigų duoti nereikia... Gal pati žaloju vaiko jausmus ir jį savinuosi? Nors atrodo, tik stengiuosi apsaugoti, kad nesusigadintų gyvenimo...

Ką galvoja paauglių mergaičių tėvai?

15.. ir 12 mergaites.

Gerai prisimenu save 18.

Mergaites neisleisciau.

Mano vienas draugas atsedejo 2 metus. Kad mylejosi su savo nepilnamete drauge. Dar ir isprievartavima paise. Jam pasiseke, kad anuo metu kazkokie marazmai vyko su nuteistaisiais uz nesunkius nusikaltimus. Butu sedejas dar.
O mergaitei reikejo pinigu, tevu isiskolinimams uz komunalines paslaugas padengti.

Nesenai baigiau skaityti knyga. Joje rasoma kiek daug galima vaika atleisti nuo "pavadelio". Ir kaip prisitraukti.
Vienaip kai vaika isleidi mokintis i kita miesta. Kitaip kai vaika isleidi "atostogauti" Ir dar kitaip kai su vaikais pats atostogauji.
Bandysiu speti, kad nera rysio tarp tevo ir mergaites. Jei jo nera, reik ji surasti kitame.

Kiek tekstu skaites, baimes vistiek yra.

.

Aš pati neleisčiau, bet ... Šiai dienai turiu prisipažinti, kad kartą esu pasijutusi bejėgė.
Mano vyriausioji, kai buvo 17, išsikraustė gyventi pas draugą. Ji tuo metu buvo 12 klasėje, jis baiginėjo magistratūrą. Išsikraustė gal ne tiek iš begalinės jam meilės, kiek maištaudama prieš visus ir bandydama įrodyti, kokia ji suaugus. Pas mus namie tuo metu buvo kiek konfliktinė situacija dėl tų ,,įrodinėjimų''.
Žinojau tikrai, kad jeigu veiksiu jėga, prarasiu vaiką visam, nes ji užsispyrus daugiau, nei visos ožkos kartu sudėjus. Man, aišku, mano apsimestinė ramybė daug kainavo, bet dukra ten begyvendama labai gerai baigė vidurinę, įstojo į universitetą, o jų meilė tęsėsi dar pora metų. Mano santykiai su vaiku išliko labai geri. Jeigu dabar visa tai reiktų atsukti atgal, aš vistiek nežinočiau, kaip galėčiau pasielgti kitaip šioje situacijoje, teisingiau... Nežinočiau, nors praėjo 7 metai. O tada jaučiausi labai kalta, kad yra taip ir ne kitaip, ir nieko negaliu padaryti....

Kita vertus, aš 17 išvažiavau iš tėvų mokytis į kitą miestą ir galėjau daryti, ką noriu. Jei būčiau norėjusi. Jokio prievaizdo...

Ugnel tu stipru teva turejai!