Svečias:
Seksas ir vienisumas ,arba tiesiog pasidulkinkim. Tai kaip sportas ar masazas. Galima istepti vienas kita sokoladu ar medum ar dar kuom. Galima pribarstyti ziedlapiu ar uzdegti daugybe zvakiu, bet tai vistiek bus tik pasidulkinimas. Vienisumas visada bus ten , kur nera vietos meilei . Issibarsto tie, kurie dulkinasi. Tie kurie mylisi - dalinasi.
Sutinku. Čia ir esmė – juk su žmonėmis, kuriems jaučiame neapykantą tuo ir neužsiimame. O kiti traukia kažkokiais bruožais ir sukelia teigiamas emocijas. Dalintis pradedam jau pačiam primityviausiam materialiam lygmenyje – lova, rytine kava ir etc.
Vienišumas visada bus ten, kur nėra vietos meilei – be abejo taip ir viena iš to dedamųjų dalių meilė sau, o ne noras sukrist su kažkuo į lovą, kad bent tą naktį nebūtume vieni. Tokie poelgiai tik dar labiau aštrina situaciją, štai tada žmogus ir pradeda jaustis purvinas, išsibarstęs ir vienišas minioje. Iš sekso pašalinus naudos siekimą „dulkinimuisi“ kaip ir nebelieka vietos.
Svečias:
Deepsorrow, matau gaudaisi vienisume, tai gal gali man pasakyti savo nuomone, kodel as viena jauciuosi pakankamai neblogai, netgi buna kad puikiai, pakyletai. O su mylimu zmogumi mane apima daznas jausmas kad jis manes nemyli, pakankamai nerodo demesio, man visko stinga is jo, ir fizinio, ir dvasinio. Tada darausi priekabi, pikta, tada susikivircijame. Gal jis tikrai nemyli manes, tik slepia, o as jauciu? Su kitais vyrais to nejauciau. ar galima cia ka nors padaryti? jam apie tai sakiau, nereaguoja taip kaip man noretusi.
Nesu ekspertas, bet manyčiau tos prieštaros kyla iš netikrumo. Susitaikę su savimi, jaučiamės laimingi, ramūs ir užtikrinti, nes kuo, kuo bet savim tikrai galime pasitikėti. Kai kalba pasisuka apie kitus žmones, tas tikrumas nyksta, o tai ilgainiui išmuša iš vėžių, ima erzinti, iškelia visokias sąmokslo teorijas, o galiausiai ir norą jas patvirtinti ar paneigti.
Situacija daugiau, mažiau standartinė – moteris nori dėmesio, o vyras, nemano jog jo šykštėtų. Daugumoje santykių panašiai – viena pusė ramesnė, santūresnė, o kita ta ugnis, veržli ir reikalaujanti deguonies tolesniam degimui. Kartais gal tiesiog, reikia atidžiau pažvelgti į tuos menkesnius dalykus, kuriuos partneris dėl mūsų daro ir tada visa ta norima blizgi pompastika pasirodys tokia banali, kad paprasčiausiai norėsis padėkoti už natūralumą ir prasmę. Darotės priekabi, nes jums jis ne vis vien – o su kitai nesieja tai, ką turite su juo, todėl ir dėmesio atrodo jog pakanka : )
Santykiai sukrenta į vienodumą po kažkurio laiko – nebesakom ir neberodom jausmų taip dažnai, kaip tai darėm anksčiau, nes juk atrodo viskas ir taip turėtų būti aišku ir savaime suprantama.
Panašiai juk vyksta ir vaikystėje, kai gaunam naują žaisliuką, visur jį nešiojamės tik su juo žaidžiam, paskui ateina tas laikas – kai tai ką jau turim atrodo lyg ir įprasta, lyg ir ne taip jau įdomu, lyg ir kažko naujo norėtųsi, bet kai prisimenam kiek visko patirta - tas senas visgi yra toks mielas ir artimas, nors ir aptrintas, nors ir palūžęs.
Kad vyrai mažiau stengiasi su laiku, tai jau senas faktas, tik vargu ar myli menkiau. Kalbėkitės, matyt, jei sakot ir reaguoja – vadinas girdi, rūpi, o kad ne taip, kaip mums norėtųsi tai vėlgi darbas su savimi – gal mūsų norai didelis, o gal konkrečių dalykų supratimas ir suvokimas skiriasi, gal ne tuo kampu ir ne ta kryptimi kartais žiūrime.
