Lelis Borgia: Lady_scorpio: Zuika:
Ugnele, šiuo atveju užsimerkti tektų mano sutuoktiniui, o aš būčiau ta neištikimoji...
O Jūs pabandykite įsivaizduoti, kad seksas negalimas ne dėl vyro, o dėl Jūsų pačios problemų. Kaip Jūs jaustumėtės? Niekas nepaneigs - seksas labai svarbus dviejų žmonių santykiuose, bet tai tik vienas iš šių santykių komponentų. (Beje, net visiškas imponentas gali patenkinti moterį, impotencija - didesnė problema jam pačiam.) Apskritai peršasi tokia mintis: kam tos priesaikos ''kol mirtis mus išskirs'', kam sapalionės apie meilę, jei tai daugumai čia pasisakiusiųjų tai tik tušti žodžiai. Tai gal partneriui ir turėtumėt pareikšti - Tu esi daiktas, skirtas patenkinti mano poreikiams, aš su Tavim, kol naudingas (-a), vos Tu sugesi (pvz., susirgsi), aš Tave išmesiu ir įsigysiu kitą. Laimei, ne visi taip mąsto. Savo giminėj turėjau žmogų, kurio žmona po keleto metų bendro gyvenimo susirgo sunkia psichine liga, bet jis jos neatidavė į prieglaudą, kaip daug kas primygtinai siūlė, nesusiviliojo dėmesiu kelių moterų (kaime geras vyras juk reikalingas), praktiškai vienas užaugino vaikus. Nežinau, gal tai sutapimas, bet ir iš šio pasaulio išėjo tą patį mėnesį...
Graži išimtis nepaneigia taisyklės, nes lemia visuma - dauguma ir pan. Remtis tuo negalima ir tvirtai grįsti savo muomonę taip pat. Tas žmogus nebuvo laimingas, bet atsakingas ir mylintis savo žmoną puikus vyras. Negi manote, kad rūpestis sumažėja įsigijus naują draugę ar draugą? Pavyzdžiui, aš esu, būdamas tik viso labo 19 metų, pervertas kiaurai kariuomenėje, bet gi nenorėjau, kad ir kiti patirtų šitą šoką ir panašius išgyvenimus - susidūrimą su mirtimi tokioje jaunystėje. Tarkim, žmogus netenka rankos ar kojos per avarijas ar dar kur nors darbe ir pan., negi manote, kad jis norėtų, kad ir jo žmona, aplinkiniai ir draugai taip pat netektų rankos ar kojos? Tas pats ir su lytinės potencijos praradimu. Žmogui būtina lytinė sveikata, kad protas, sąmonė normaliai funkcionuotų, kad žmogus būtų kuriantis, būtų kūrybingas. Žinoma, yra žmonių, įgnoruojančių gyvybines normas. Žmones juk riša socialiniai, lytiniai, santuokiniai, šeimos ir kitokie santykiai, normos - individualizmo tankis. Kodėl žmonės neskuba pasitikėti tikru draugu, tikru kandidatu į patikimą santuoką, į gražią būsimą šeimą? Kodėl moterys neskuba pasitikėti vertu saugiam, garbingam, sveikam seksui ar į porą vyru, bet greitai pasitiki apgaviku, mafija ir greitai užsidega, parausta, susijaudina, o vėliau nusivylia, santuokos išyra, tampama net priešais, užsidegama baisia neapykanta tam žmogui? Rengiamas keršto planas.
Tai čia tas principas '' dauguma visada teisi''? Beje, tokių išimčių nėra daug, bet tikrai ne viena.
Sakot, tas žmogus nebuvo laimingas? Turbūt. O ar laimingi tie, kas laksto nuo vieno prie kito? Dar nelaimingesni - jie pajunta beprasmybę ir tuštumą.
Tie, kas susiranda naują draugą ar draugę nesirūpina niekuo, išskyrus save.
Kaip Jūs jaustumėtės žinodamas, kad jei neteksite rankos, Jus paliks visi Jums brangūs žmonės?
Kodėl Jūs pastoviai jaudinatės dėl tų, kurios susideda su apgavikias mafijozais, o ne paprastais, garbingais vyrais?
Apskritai turbūt nėra prasmės čia pliurpti - juk realiai mes situaciją žinome tik iš vienos pusės - tokią, kokią ją piešia temos autorė.
