Kaip išgyventi išsiskyrimą?

O kodel butinai kaltinti?
Kam ir pris ka atsakomybe, kad toki pasirinko?

Užjauciu. Stiprybes tau.

Vieno kalto nebūna. O čia labai akivaizdžiai kalti abu abu. Moteris,kad per 7 metus nesugebėjo įžvelgti savo antros pusės nevykėliškumo,vyras,kad "naiviai" tikėjosi visą gyvenimą gyventi be atsakomybės ir be pareigų. Ko gero net nežinojo,kaip moteris pastoja

Negailėk nutrūkusios draugystės, negailėk nei jo, nei savęs, su meilę galvok apie naują užsimezgusią gyvybę. O be to turėsi kūdikėlį nuo mylimo žmogaus

Sveikute, uzjauciu tave del tokios situacijos, bet dar gali viskas pasikeisti. Kai perskaiciau tavo istorija, prisiminiau, kad lygiai taip pat buvo nutike mano giminaitei - ja vaikinas paliko besilaukiancia, liepe darytis aborta, vaikui jau gimus, is vis juo nesidomejo, nenorejo nei alimentu moketi, nieko.Ir tik praejus keliems metams, jie vel suejo, db kartu gyvena, lyg nieko net nebutu buve, jau vaikui 7 m. Na as tai aisku, nebuciau atleidus, esu lb principinga, bet kitos moterys moka prisitaikyti, ir taip kartais gal net yra geriau, ypac vaikui.
O kad vaikinai yra lb neatsakingi, cia jau faktas, negalvok kad tu kalta, ar panasiai. Mano sese paprase draugo siek tiek daugiau demesio jai, tai i tai isgirdo pasiulyma skirtis...mano paskutiniai santykiai irgi lb greit nutruko, vos tik papriekaistavus, kad vienas ar kitas dalykas netenkina, net nebuvo jokiu pastangu stengtis kazka keist...nu zodziu, deda is kart i krumus ir dairosi sekancios...
bet kokiu atveju sekmes tau, lb prikreiks, nenusimink, vaikutis didziule laime )

Negaliu pernesti priekaistaujanciu panu.Tai joms tas negerai,tai anas,demesio vis maza.Tegul nors kuo uzsiima,tada to demesio tiek nereiks,o dabar nieko neveikia,tik dazosi ir galvoja,kad visa diena tik apie ja pasaulis turi suktis.Tegul eina i visas keturias puses, kibinimat

Iš esmės,kai nėra normalių santykių ir jausmų,tai koks gali būti "išgyventi"? Išgyvenam dėl to,kas tikrai brangu ir mylima,kaip gali "išgyventi" dėl santykių,kurių iš esmės ir nebuvo?

Na o čia apie vyrų ir moterų savitarpio supratimą:

Du požiūriai:
Vaikinas:
- Sėdim su Juste , žiūrim televizorių, galvoju, kaip čia ją apkabinus... Tik staiga matau, kad ji samonės neteko, akys užmerktos, ant manęs užkrito, pliaukštelėjau per žandus porą kartų, atsipeikėjo, paskui kažko supyko, apsiverkė ir pabėgo.
Mergina:
- Sėdim su Gintaru , žiūrim televizorių, galvoju, kaip būtų gera, jei apkabintų, pabučiuotų... Kažkaip atsipalaidavau, užsimerkiau, prisiglaudžiau prie jo, o jis man - į snukį, į snukį...

Komentarų nebereikia

Už ką moteris atleidžia viską.
Vyras ryte atsikelia - po vakarykščio baliuko, galva skauda, girtas buvo kaip tapkė. Apsižvelgia - o, namie, gerai... Atsistojo apžiūrėjo save - mato, su pižama! Gyvenime niekada su pižama nemiegojo. Žiuri - ant staliuko prie lovos stiklinė vandens, aspirino tabletė ir raštelis nuo žmonos:
"Mielasis, pusryčiai ant stalo, viską išploviau, sutvarkiau - amžinai tavo, žmona.". Vyras visiškai pasimetęs ir nesuprantantis išgėrė aspiriną ir nuėjo į vonią... pakeliui mato, kad namai ne tik sutvarkyti, o tiesiog blizga švarumu, sūnus savo kambary sėdi, pamokas ruošia.
- Sūneli, o kas buvo vakar?
- Tu atėjai girtas, kaip visada auštant. Apvėmei visa koridorių, pridarei kaku nepataikęs į unitazą, sudaužei virtuvėje visus indus...
- Nu, ir kas atsitiko?
- Aaa, tu apie tai... Tiesiog, kai mama pradėjo tave guldyti į lovą ir nuiminėti kelnes, tu pradėjai rėkti: "Eik nach** !!! - Aš VEDĘS!!!"

o man atrodo, kad tokie pusmetiniai išsiskyrimai tik parodo poros santykius "iš vidaus". Ir kartais geriau anksčiau išsiskirt negu vėliau. Juk jei apsivesit, visko bus gyvenime, gali but ir issiskyrimu ir labai sunkiu situaciju... Reikia mokytis kartu tokius dalykus išgyvent, o jei nepavyksta, reiskia, ne tas zmogus. Tokie dalykai kaip isbandymas.