Kaip išgyventi išsiskyrimą?

Elita šiuo atveju teisi. Čia ne pasitikėjimo stoka ir ne įsitvėrimas kito, bet į tuos užsienius jauniems geriau važiuoti kartu, nes svetimoje vietoje emociškai sunku vienam ir dažnai atsiranda paguodėjų, jų netgi ieškomasi. Ir tos meilės su čia paliktais dažnai išyra.

Jeigu norisi važiuot kartu - kodėl gi ne, niekas nesako, kad tai blogai. Bet - tik ne iš desperacijos ir baimės, kad paguodėjų atsiras. O jei senos išyra - naujos randasi; beje, iširti gali ir kartu išvykus, ir abiems likus. Tiesiog nesutinku su Elitos manymu, kad norint išsaugoti žmogų reikia nuolat būti šalia, dėl kitko nesiginčiju.

Reikia salia but uzsienyje, nes tie pusmetiniai issiskyrimai tik prie skyrybu irveda, o ne siaip laikytis isikibus i sijona is nepasitikejimo

Ei chebra, siulau visiems paliktiems bicams susivienyti i viena chebrye, o paliktoms panoms i kita ir daryti visiems cementovke. Gausis daug nauju fainu poru.
Kas uz?

Na taip kategirškai sakyti kad visi negalima...Tikrai nemažai, bet toli gražu ne visi...Teko matyti šimtus tu lietuvių užsienį, su nemaža dalim dar ir atvirai pasikalbi...Sakyčiau kurie buvo neištikimi Lietuvoj tie ir toliau būna neištikimi...Iš likusiu dar dalis nuvaziuoja į kaire laisvės paragave, ir yra kategorija kurie dėl šeimos išvažiave, šeimai ir dirba , kas vakara į Lietuva skambina ir ttt...Tokie į kaire nueina tikrai retai, arba išvis neina..
Moterų į kaire vaikštančių šiek tiek gal mažiau, bet tos kur jau suleido nagus į kokį užsienietį tai dažniausiai jau suvisam...Išmeta iš galvos kas liko Lt ir "sėkmingai parazituoja tą užsienieti"...

Tikrai teko sutikti tokių ir man,kurie kalba apie Lietuvoje paliktą šeimą,kurie dirba tik šeimos labui ir jos lab.ilgisi.Bet,kai sueina po darbų savaitgaliais"pasisedėti"ir šalia "atsiranda"savo tėviškės pasiilgus tautietė,šeima paliekama antram plane.Yra pas vyrus toks "užuojautos"jausmas.Labai retas vyras tam atsispiria.Pati žinai,kad pinigai ir laisvės patirtas jausmas leidžia jaustis nenuspėjamai.Nors ištikimų vyrų yra,bet tai tik vienetai.Bet yra toks posakis-akys nemato,širdis neskauda.O temos autorei palinkėčiau stiprybės ir apmąstymo.Juk būna žmonėms dar blogiau.Tai,ką kažkas pasakė,ne visada atspindi tiesą!Yra daug su pavydu žvelgiančių žmonių ir jie ne retai pakiša kiaulę.Būk stipri!

Sveiki, mane paliko vaikinas po 7 metu draugystes ir su pilvuku. atejus sunkumams ir mano kzkokiems reikalavimams susiimti ir i gyvenima ziureti siek tiek rimciau, pasidalinti kzkokiomis pareigomis ir buti atsakingiems uz ateinanti vaikuti..rezultatas toks , kad isejo is namu ir dbr po dvieju men sako kad viskas baigta ir jei jis vel butu toje pacioje situacijoje elgtusi taip pat. Sako kad suprato, kad as esu ne jo zmogus ir kad lauks kol atsiras ta kuriai jis tiks toks koks yra,kuri nereikalaus kad keistusi ar stengtusi..o man palinkejo susirasti princa toki koki reikalavau buti jam. bet kodel dbr kai i pasauli neuzilgo atkeliaus mazas zmogeliukas, kai mums tecio tikrai labiausiai reikia jis nusprenzia kad toks gyvenimas nepakeliui.. 2men praejo po jo isejimo, gyvenome Airijoje dbr pargryzau i Lietuva pas mama, tikejausi kad bus geriau, bet atsigauti negaliu, tikiuosi kai pamatysiu savo mazyle tada skausmas nors kiek praeis ir labai tikiuosi kad galvosiu vien apie ja, o teti pamirsime..nes dbr net pati save grauziu nes mintys ne apie vaika, o apie prarasta meile, pirmaja ir beprotiskai stipria..atrodo viska atiduociau, kad mane myletu..

Tai nejaugi per 7 metus draugystės,nesugebėjai pamatyti,kas per žmogus? O pareigomis ėmei prašyti dalintis tik po pastojimo,vadinasi visą laiką taip ir gyvenot,viskas ant tavo pečių?
Keistos kartais būna moterys..

Aha keistos. Pragyveno septynis metus, o čia atsirado kažkokie sunkumai, reikalavimai ir pareigos.
Kažkas kažko tikisi iš kažko reikalauja virsmo.
O kam tenka atsakomybė dėl ko ir su kuo prasidėjo...

na taip, apklatinkim moteri,kad vyras neturi atsakomybes jausmo...