Kaip išgyventi išsiskyrimą?

Manau kad atstūmė dėl to, kad visus tuos metus kalbėjo apie šeimą kaip apie vertybę, maniau kad taiko mudviem...O dabar staiga toks pareiškimas: nekursiu šeimos nei su tavim, nei su niekuo.. Pasijutau giliai įskaudinta, kaip apgauta. Matau dabar kad nesusikalbėjome, gal ne taip jį supratau ir 2 metus veltui praleidom. Aš jį vis dar myliu,skaudu labai. O jis ar mylėjo, abejoju. Jei myli, tikrai nesunku sukurti šeimą, tai natūralus žingsnis, argi ne? Jei dar padvejotų, suprasčiau, o dabar taip drėbti kategoriškai..Gal nepasitiki manim. Bet kas nepasitiki, pats yra nepatikimas. Kodėl negaliu palaukti, gal jis supras mane? Ką prarasiu jei paliksiu jam šansą? Kitasyk žmogus iš karto neapsisprendžia, mūsų pokalbis apie šeimą buvo greitas, spontaniškas.

Jei žmogus nenori kurti šeimos, tai jis tikrai nerimtai žiūri į santykius, skaudu, bet gerai kad išsiskyrėt vėliau dar labiau kentėtum, su tokiu žmogum ateities nematau. Gyvenimas eina į priekį. Viskam savas laikas.

O pvz. jei jis bijo kurti naują šeimą, nes nukentėjo? ar tai reiškia kad nemyli jos, nepasitiki? Gal ir be šeimos galima drauge gyventi, jei ne jaunuoliai ir vaikų neplanuoja?

O tu pati pagalvok, ar tau labai reikalingas žmogus, kuris labiau bijo praeities dalykų nei myli tave? Na, gal kažkiek ir myli, bet dar labiau nepasitiki. Ar tau reikalingas toks žmogus?
Iš bėdos ir bet kaip susimetus galima gyventi, bet ar tau to reikia? Kiekvienas gyvenime gauna ir turi tiek, kiek siekia ir kiek jaučiasi vertas.

Taip, tikra tiesa, man nesinorėtų tokio žmogaus šalia. Bet kaip manai, Ugnele, gal aš esu užsitarnavusi nepasitikėjimą? Nes nepasitikėjau juo, kadangi nieko jis nepadarė ką žadėjo ir ką reikėjo padaryti dėl mūsų buvimo kartu, vis kliūtys jam, baimė. Nepasitikėjau juo, o jis tada manim. Kaip čia išeina, kas iš mūsų tada nepatikimas?

buvau ir as papuolusi i tokia situacija,kada pradzioj viskas ok,meile begaline,visokie planai ir tt...,o veliau,netgi po keliu men staiga:"as nematau musu sviesios ateities"...,aisku, vis tikejausi,kad vistiek viskas iseis i gera...,dar kuri laika draugavom,bet.....zodziu,sunku skirtis,ka besakyt

Moterys turi polinkį susiversti visas kaltes sau ir bandyti bet kuria kaina teisinti mylėtą žmogų. Be galo analizuoti ir prisigalvoti to, ko dažnai nėra.
Mano galva visada geriausia tiesiai paklausti to, kas tave neramina ir gauti tiesų atsakymą. Ir jei tavęs tai netenkina, jei tavo kiti lūkesčiai kiti, spręsti - pasitenkinsi tuo minimumu, kurį gauni ar sieksi savo. Kartais tikrai geriau priimti kad ir skausmingą sprendimą, kad galėtum viską pradėti iš naujo.
O kai taip plauki pasroviui, tai nei pagautas nei paleistas - ir esami santykiai netenkina, ir naujų kurti kaip ir neišeina nenutraukus senųjų. O laikas eina...

Taip, visiškai teisingai rašai - jau seniai mąstau apie kitokią draugystę, bet kol nebuvau išsiskyrusi, negalėjau ieškoti kitos pažinties. tu visa tai kažkada esi patyrusi? kitaip nebūtum taip taikliai pasakiusi

O aš šitaip bandau išgyventi išsiskyrimą. Kasdien rašau jam po laiškelį, kuriame išsakau viską ką noriu;ką manau apie mūsų santykius, savo lūkesčius, jausmus, ir taip diena iš dienos darysiu. Aišku, jam nesiusiu, rašau į sąsiuvinį. Nežinia tik kiek ilgai teks rašyti. Bet padeda, patikėkite. Tik rašyti viską reikia ką norite ir šiuo metu galvojate, tai tarsi žodžiai iš pasąmonės. Pamėginkite,turi palengvėti. Tai kaip skausmo akmens glūdinimas kol liks tik trupiniai, smėliukas, kurį išnešios gaivus vilties vėjas. Sėkmės visiems išsiskyrusiems ir besiskiriantiems:).

Teisingai darai. Matysi, tikrai palengvės.
Manau, kad nėra žmonių, kurie anksčiau nebūtų patyrę išsiskyrimo. Tik vieni stengiasi pasimokyti iš savo patirties, o kiti išvis bijo naujų santykių.
Sėkmės tau.