Kūnas ar siela?

Bet ar meilė poroje nuo aistros atskiriama? Suprantu meilė draugui, vaikui, tėvams, ji kitokia. Bet meilė tarp vyro ir moters jei neturi aistros, tai primena brolišką jausmą.
Ir kame tu nematai meilės, kas beprasmiška, lovos reikalai? Suprantu, tai tavo požiūris, bet gal tu nepyk, nėra tau seksas reikalingas, juk ir taip būna?

Buna visaip. Apie mane nespeliokit.
O cia jau tau deep placiau papasakos ka psichologas Maslovas turejo galvoje sakydamas tai.
Zmogus gaba siekti antriniu poreikiu tik tada kai pasieke pirminius.

Taip, sielos reikalai man irgi yra ne mažiau svarbūs. Žinau, Kitas vyre, turi kitus vardus: Mėlynbarzdis ir Draugas, kuris neturi pinigų paskambinti. Kodėl taip keitiesi?
Žinau, kad į seksą žiūri įtariai. Žinai, kur tragizmas? Ir aš tokia buvau. Man dvasiniai santykiai su vyru buvo aukščiau visko. Dėl to mano santuoka iširo, vyras neapsikentė mano abejingumo seksui, kaip man rodėsi per daug jo sureikšminto, nors jis buvo šaunus vyras. Subrendau kaip moteris ir pradėjau vertinti ir seksą, nors prie jo eičiau tik per dvasingumą. O tragizmas tame, kad vyrams atvirkščiai: jauniems labiau seksas, o vyresniems dvasingumas rūpi. Man gi turi būti harmonija, abiejų dalykų darna. Gal neteisi aš?

Taip, Jūs teisi. Ir siela, ir kūnas. Tik nesuprantu, kodėl pradėjote diskusiją, jei atsakymą ir taip žinote.

Kodėl tas požiūris senas? Kad jį išsakė [b:s53bg7fs]Senas [/b:s53bg7fs]Hrienas?

Kai susipažinome, tarp mūsų buvo dvasinė harmonija. Tada norėjosi ir fizinės. Dabar fizinė sumažėjo iki minimumo iš jo pusės, nes dvasinė pasiekė kritinį tašką. Tada ir kilo man klausimas, ką ne taip darome. Gal apsigavau tada ir jo dvasingumas, gebėjimas mane suprasti buvo dirbtiniai. Susipainiojau. Maniau, na negali dvasinis artumas šiaip sau dingti jei jis buvo.

Na , poziuris tikrai labai senas, bet ne todel kad jis mano...mados ateina ir praeina, tik gamta madom nesidomi . Ir kuom gi vyrai ir moterys lygus? Gali del mados nudazyti geltona gėle raudonai, bet pakeisi ja tik isoriskai. Nesilygiuot reikia, o papildyti vienam kita.

Jokiu itarumo, jokio tragizmo. Nors tragizmo yra, kai kitu norima naudotis savo kuno poreikiams tenkinti. O kodel as negaleciau uzsimanyti, kad kuri moteris darytu mane laimingu?
Man taip pat si tema idomi. O gal tai isties neisgalvotas galvos daktaru apie amziaus zirkles terminas. kaip sakant niekas negime zinodamas. As vis laukiu diskusijos apie sielas.
Ne kandziai, nors noreciau adreso kontoros kur galeciau pasitikrinti ar esu subrendes.

Ar tu esi teisi?! Abejoju. Jei zmogus vartoja zodi dvasingas, tai jis zino zodi harmonija.
Stebuklingu zodziu zinojimas nereiskia harmonijos su kitu zmogumi tuo labiau kai jis pats savyje ne harmonijoje.(susiskaldes)
O gal si nehormonija ir yra vyro pasyvumo priezastis? Spelioju. Kiekvienas isproteja savaip.
Ciau pakau. Atsijungiu nuo pasaulio savaitei, harmonijos

Na taip „kitas vyras“ Maslov ideologija gana paprasta ir aiški, nenoriu plėstis kas norės tas pasidomės plačiau.
Kalbant apie aistrą galimi keli variantai – aš bent išskirčiau primityviai 2 :
1. vien „sotumo“ patenkinimas – kurį sulyginčiau su fast food‘u nėra jis visiškai sveikas, nieko iš jo gero negali būti, bet receptorius žadinantys preparatai užgožia viską.
2. mėgavimasis tiek „išvaizda“ tiek „skoniu“ – arba gurmaniškas restoranas į kurį tu nori sugrįžti vėl ir vėl ir išragauti visą meniu.
Su aistra lygiai tas pats, santykiuose ji žinoma nėra atskiriama, bet vien tik fizinė aistra, nepatikėsite bet atsibosta ir išblėsta gana greitai. Su ja netgi ateina persisotinimo jausmas, aš pvz dabar galėčiau pasakyti, kad mane labiau sužavėtų ne koketiška „fifa“, o žavinga ir protinga moteris. Kitaip sakant vien nuo išvaizdos jos patrauklumas nepriklauso. O apie įsipareigojimus „fifai“ neverta net kalbėti, negali būti tikras kad ji tinkamai pasirūpins atžalomis ar buitimi tau nesant, vadinasi jokių tolesnių bendrų planų negali būti, tiesiog būni kartu kol tau priimtina ir kai visa tai atsibosta arba kyla noras turėti kažką daugiau, nei paviršutiniškumas išeini. Bendrai kalbant jaunystėje „žaidžiant“ pakanka vien tik aistros, toliau mąstant apie rimtesnius santykius tai nueina lyg ir į antrą planą.
Moterys dažnai klausia jeigu vyras nuėjo į kairę ar tai reiškia, kad manęs nebemyli – pasakyčiau, kad dažniausiai ne, fizinė aistra dažnai apakina visus ir rezultatas priklauso tik nuo žmogaus valios stiprybės.
Kita vertus tai priklauso ir nuo žmogaus ir jo siekių – imkime parastą situaciją naktiniame klube, publika labai įvairi pilna fiziškai patrauklių ir dalinai nuogų merginų, kurios savo „paslaptis“ pasiryžusios pateikti čia ir dabar, bet jeigu nelabai ten likę ką atidenginėti, tiesiog nukreipi žvilgsnį kitur – į tas, kurios tai išdrįs parodyti būtent tau.
Apibendrinant pasakyčiau banaliai ir paprastai – gražų ir akiai patrauklų surasti paprasta, estetišką ir praktišką – begalo sunku, tačiau verta

Įdomiai, Drauge,rašai, Neįsižeisk, kad tave taip vadinu, man tu visada liksi Draugu, kuris...ir t.t. Nors daugelis mūsų nuomonių ir nesutampa, bet manau, tu primeni man mane pačią, kokia aš buvau prieš kažkiek metų ir tai man brangu. Tik va dažnokai tu atsakai už kitą žmogų, tarsi būtum tas kitas...Tai nėra malonu, kai tau priskiriama tai, ko nėra. Bet kandžiotis nesiruošiu .
Niekur nerašiau kad esi nesubrendęs. Kiekvienas mūsų esame subrendę, tik mūsų branda yra vis kitokia. Psichologiškai žmogus laikomas subrendusiu kai geba dirbti ir iš to pragyventi bei sukurti sveiką šeimą. Visa kita tik niuansai. O kas liečia brandą - visą gyvenimą žmogus arba bręsta/tobulėja, arba degraduoja,nes stovėjimas vietoje gyvenime reiškia kritimą žemyn. Vėlgi taip mano psichologai, galite su tuo ir nesutikti.
Amžiaus žirklės be abejo yra, patyriau dar ir kaip. Tai ir vadinu tragizmu, nes šis reiškinys man smogė jaunystėje, smogia ir dabar. Ir ne man vienai.
Taip, nesu dabar harmonijoje pati su savim. Taip, ko gero ir vyro pasyvumas yra mano neharmonijos išdava. Bet negaliu kol kas patenkinti poreikių, tų žemesniųjų. Būnant su tuo vyru jo geidžiu, o jis "maitina" mane dvasingais pokalbiais - ne apie mudu, o apie pasaulio problemas, nors mes savųjų oi kiek daug turime. Vietoj to, kad juos spręstume kartu, jis bėga į pasaulines problemas. Ar tai tikras dvasingumas, Drauge, ar tik bėgimas nuo savų problemų? Štai kas man neleidžia būti harmonijoje.
Drauge, kodėl manai, kad norėdama tenkinti savo kūno poreikius, darau "tragizmą"? Kur mano postuose tu pamatei, kad nenoriu daryti jo laimingu? Noriu suteikti jam laimės, bet bijau, kad jis laimingiausias būtų, jei pritarčiau visoms jo idėjoms. O jos yra neįmanomos ir neįgyvendinamos. Pvz., kad ir ši: žmonės turi atsisakyti pinigų ir gyventi iš savo rankų darbo, taip sakant barteriniai mainai. Dar apie pasaulio pabaigą, kuri jau tuoj tuoj.
Padiskutuokim apie dvasingumą, Drauge. Ką tu apie tai manai? Ir ar galima nuolat "maitintis" tik dvasingumu? Žmogui duotas juk dar ir kūnas.