tai, apie ką nežino mūsų tėvai

Tačiau net savikritikai nereikia leisti tiek įsibujoti, kad ji neperaugtų iki nesibaigiančios savigraužos, o visiškas nuolankumas tai jau kažkas Dieviško, žmogus nėra visiška tobulybė

Ne tobulybe.
Nesupratau prie ko cia savigrauza?

Na paimsiu pavyzdį, sakykim man šiandieną kažkas nepavyko, ką aš pirmiausiai pagalvoju? Ką pati padariau ne taip. Tačiau, jei dėk kažkokios nesėkmės is vis sugryžinėsiu atgal ir vėl mintyse save kaltinsiu ar kritikuosiu n kartų, kas tada gausis

Spesiu, po kazkurio laiko imsi skirti, kur yra savikritika ir kur yra kaltintojas.

Dabar jau aš nesupratau atsakymo

Kaltintojas, tai priesinga paminetam Dievui.
Kitaip sakant melo tevas, dar kitaip demonas.

O cia kodel mes apie tai kalbam?

Kad koks demonas nakty nesusisapnuotų

Pradzia mudvieju diskusijos atsiversk.

Gal kokia pasaka pasekti?

Arkangelas (kol dar buvo arkangelas, o ne šėtonas) Liuciferis (šviesos nešėjas arba šviesiausioji žvaigždė) - buvo atsakingas už šviesos skleidimą, buvo gražiausias angelas iš visų, tačiau nenorėjo vykdyti angeliškų pareigų, todėl sukilo.
„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“. „Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“ (Apr 12, 7–12a (12b)).

Normalūs tėvai žino viską apie vaikus, nesvaikite!

Oi kokia pasaka

Pasakoje daug veiksmo, emocijų, jaučiama nuokaitų kaita.
Trūksta jaukumo, stabilumo.

Eilėraštis

Na, o dabar
Būtų malonu
Jeigu nesunku
Iš tavo pusės
Įkelti dekoraciją
Kuri atatinkamai atatiktų pasaką

Pagarbiai skaitytoja

Tiesa, tarp diskusijos pradžios ir pabaigos nieko bendro.

Pati diskusijos tema įdomi, aktuali, ir taip buvo ir bus kol pasaulis gyvuos.
Daug gerų straipsnių, kuriuos kartais peržvelgiu, yra galimybė diskusijų lankytojams išreikšti savo nuomones viena ar kita tema.
Pamenu mokyklinius laikus.. Turėjau nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją.Rašydavom temas. Perskaitytą kūrinį analizuodavome išdėtydami savo mintis, kaip mes tai suprantame, kaip jaučiame, o minčiai pagrysti- cituodavome. Tavo temos - dažniausiai vien citatos, linkai, kuriuos įkelti , sutik, net mokyklinio amžiaus vaikas moka.
Skaitydamas straipsnius stenkis perteikti savo mintimis, kaip pats supratai, kokia išvada. Savais žodžiaus. Tada jau linkas, ar tiesiog citata.
Kodėl dabar tai parašiau? Dažnos užuominos neaiškios, iš aplinkui,per aplinkui, jei nesuprantama, net paklausius atsakymai skrajojantys, painūs.
Mano nuomone brandus žmogus ne tik skaito, bet ir geba pervirškinti, suvokti ir pateikti savais žodiais, toliau jau seka, kaip tuos žinojimus gebėsime realizuoti gyvenime. kokia branda šeimyniniuose santykiuose, vaikų auklėjime, jei net visiškai paprastuse dalykuose neaiška.
Man visada mieliau skaityti, kad ir ne visai literatūriškai, tačiau savaip suprastas mintis. Todėl, nieko keisto, kad keliant vien straipsnius ir linkus, pačiam savos nuomonės, savais žodžiais išreikšti aiškiai ir suprantamai ne visada pavyksta. O pats skaitymas, be abejonės, visada gerai, suteikia žinių, lavina vaizduotę.