tai, apie ką nežino mūsų tėvai

O aš mielai būčiau pasidalinęs taip kaip aš tai suprantu. Jei tik kuris būtu panorėjęs.
O galų gale, ar būčiau čia kėlęs straipsnį kuris man nepatinka. Straipsnį kuris manęs neatitinka?!
Galvoju ar aš straipsnių rašytojas. Panašu, kad ne.
Man jie patiko aš juos įkėliau. Man patinka faktai ir mechanizmai. Bet ne tai kaip tai pateikta. Na nevisai taip, literatūrinei pagražinimai mane nervina.

Nepatinka, skaityk Borgia.
Nenori taip, pasidaryk pagal save.

Pagarbiai skaitytojai, "Ką pati padariau ne taip. Tačiau, jei dėk kažkokios nesėkmės is vis sugryžinėsiu atgal ir vėl mintyse save kaltinsiu ar kritikuosiu n kartų, kas tada gausis "
siūlau knygą "Demonas mitas ir realybė" kurios druską pateikiau pasakoje. Ar geriau turėčiau perrašyti knygą?
"nepakankamai įvertina tinkamumą vienas kitam, prasideda nenoras girdėti kitą, bandymai keistis ne pačiam, o jau pasirinktą žmogų.
Labai svarbu nepadaryti klaidos pasirinkime.."
Taip labai svarbu, pažinti bent susipažinti su savimi bei supančiu pasauliu. Kai pažinsi save, pažinsi kitą. Bėda ta, kad tam reikalingas tarsi veidrodis kitas, kuris atspindėtu.
O jei, be paminėto ankščiau, atsiranda kito žmogaus Ego, narcizmas, infantilumas?! Štai priėjome ir kreivų veidrodžių karalystės.
"sutik, net mokyklinio amžiaus vaikas moka."
Išankstinės nuostatos, noras pažeminti (vertinti kitus kaip prastesnius), nenoras girdėti, bandymas keisti(perdaryti pagal savo paveikslą). Kodėl kitų nesuprantame, nenorime priimti kitų nuomonės. Į viską atsakiau.

Tai ne šitas straipsnis, tačiau:

"Mintys

Pirmasis žingsnis yra naujas, pozityvus požiūris į kritiką. Pamėginkite pabaigti sakinį: „Kai aš esu kritikuojamas, …“.

Štai kelių žmonių atsakymai: „Aš stengiuosi išsiaiškinti – kodėl. Galbūt kitas žmogus mato situaciją kitaip negu aš, ir visai ne todėl, kad vienas iš mūsų klysta“. „Aš stengiuosi įsiklausyti. Kritika man daug pasako apie patį kritikuotoją, kaip jis mąsto, ko tikisi“. „Aš suvokiu, kaip kiti mane mato“. Kai vertiname kritiką šiuo požiūriu, galime pradėti suvokti informaciją, kurią ji mums teikia, o ne leisti tai informacijai mus „išjungti“.

Antrasis žingsnis – vadinamosios vidinės kalbos pakeitimas girdint kritiką. Būtent ji dažnai ir yra pagrindinis klaidingo kritikos vertinimo veiksnys. Vieno tyrimo metu sociologas paprašė kelių šimtų žmonių užrašyti savo mintis, kurios kyla, kai jie yra kritikuojami. Dažniausi atsakymai buvo tokie: „Nemaniau, kad viskas bus taip blogai“, „Dabar tai jau tikrai jis mane atleis“, „Kada jis pagaliau baigs kalbėti“, „Negaliu šito pakęsti, turiu sprukti iš čia“. Nė vienas iš šių teiginių neturi nieko bendro su išsakytos kritikos turiniu. Tai tiesiog instrukcijos pačiam sau nerimauti, pykti, bijoti ir nusiteikti priešiškai. Konstruktyvus kritikos vertinimas priklauso nuo mūsų sugebėjimo pereiti prie teigiamos vidinės kalbos, pavyzdžiui: „Neprivalau įrodinėti savo vertės, tai nėra išpuolis prieš mane“, „Atidžiai klausykis: tai, ką ji sako, gali būti naudinga“, „Pasistenk išsiaiškinti, ko šis žmogus nori, kad nepakartotum tos pačios klaidos“, „Atsipalaiduok, nėra reikalo ginčytis“. Yra keletas būdų savo vidinės kalbos turiniui pakeisti:

Keiskite savo įsitikinimus. Vidiniai teiginiai priklauso nuo mūsų įsitikinimų sistemos. „Kritika reiškia, kad aš – nevykėlis“ – štai vienas iš dažniausių klaidingų mūsų įsitikinimų, lemiantis negatyvius vidinius teiginius. Norėdami pakeisti įsitikinimų sistemą, pasistenkite vertinti kritiką kuo tiksliau.
Keiskite savo mąstymo būdą. Dauguma žmonių daro tokias mąstymo klaidas, kaip „viskas arba nieko“, „arba – arba“, yra linkę perdėti problemą arba remtis klaidingomis prielaidomis, kurios lemia neigiamas mintis. Taigi, užuot galvoję „šis žmogus mane visada kritikuoja“, performuluokite šį teiginį: „Šis žmogus mane kartais kritikuoja“. Keisdami savo mąstymą iš „viskas arba nieko“, užuot sakę „Viskas, ką padariau, yra blogai“ arba „Nepadariau nieko gero“, sakykite: „Kai ką padariau blogai, bet visa kita buvo gerai“. Prisiminkite, kaip dažnai vartojate negatyvius teiginius? Daugiau pozityvių teiginių leis jums pereiti prie konstruktyvesnių veiksmų.

Jausmai

„Kaip jaučiuosi kritikuojama? Baisiai! "
[url:33pvohmm]http://www.psichologijatau.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=229:kaip-priimti-kritik&catid=64:idrsk-pasikeisti&directory=64[/url:33pvohmm]

Nors žodžiai neturi materialaus pavidalo, kartais jie gali būti tokie pat skaudūs kaip kumštis per veidą arba malonūs - kaip švelnus paglostymas. Žymus psichoterapeutas Ericas Berne teigė, kad viena pagrindinių žmogaus elgesio motyvacijos formų yra pripažinimo poreikio tenkinimas. Socialinėse situacijose stengiamės būti pastebėti, o mūsų savijauta priklauso nuo ženklų, kuriais kiti perduoda, kad mus pamatė ir kad mes jiems padarėme įspūdį. Negaudamas pripažinimo ženklų, išreiškiamų žodžiu, veiksmu, gestu ar bent žvilgsniu, žmogus netenka emocinės pusiausvyros.
[url:2z94y09q]http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=379&category=7[/url:2z94y09q]

Dar nemaloniau jei tokia kritikos doze pavaišiname savo artimuosius. Pažvelgus atidžiau, mylimų, artimų žmonių kritika – ne kas kita, kaip atviro ir nuoširdaus pokalbio su žmogumi stygiaus išdava: mums trūksta laiko išsakyti, kaip jaučiamės, trūksta noro ir pastangų suprasti vienas kitą. Todėl neišsipildę lūkesčiai ir nepateisintos viltys virsta kritikos lavina. Pliekiame mylimus žmones kandžiausiomis pastabomis – ir slapta viliamės, kad jie išgirs mūsų pagalbos šauksmą: „jaučiuosi blogai, nes man sunku tave suprasti...“

[url:1dh4np3x]http://www.balsas.lt/naujiena/596408/kritika-zalingas-iprotis[/url:1dh4np3x]

Sužeistas

Atėjo laikas pakalbėti apie tai, kad visi esame sužeisti. Tu esi sužeistas. Ir aš, ir visi mūsų pažįstami yra sužeisti. Tai yra taip regima, taip apčiuopiama, taip konkretu ir aišku, kad dažnai net sunku patikėti, jog dar įmanoma mąstyti, kalbėti ar rašyti apie ką nors kita, ne apie šį sužeistumą.

Jau pirmąją mūsų susitikimo akimirką mudu abu prakalbome apie savo sužeistumą. Tu norėjai parašyti ką nors apie mane Konektikute leidžiamam laikraščio New York Times priedui. Aš tau papasakojau, kad rašydamas ginuosi nuo vienatvės, nuo jausmo, kad esu nuo visko atskirtas, nuo daugelio baimių ir mane kamuojančio nesaugumo jausmo. Kai prakalbome apie tave, tu papasakojai apie tai, kad esi nepatenkintas savo darbu, vargsti neturėdamas pakankamai laiko nei pinigų parašyti romanui, kad apskritai nesusivoki, kur krypsta tavo gyvenimas. Per metus, praėjusius po pirmojo susitikimo, mudu vis atviriau kalbėjomės kiekvienas apie savo kančias ir skausmą. Tiesą pasakius, atviras pokalbis apie slapčiausias mūsų dvasios kovas ir tapo mūsų draugystės ženklu.
Tau teko išgyventi skausmingą nutolimą nuo žmonos ir skyrybas, o man – ilgai trukusią depresiją. Tu ne kartą buvai nusivylęs savo darbu ir vis negalėjai atrasti tikrojo pašaukimo gyvenime, mane slėgė daugelis reikalavimų eikvoti savo laiką ir jėgas, o po to dažnai būdavau išsekęs ir apimtas nevilties.

Kas kartą susitikę mudu vis aiškiau suvokdavome savo sužeistus gyvenimus. Čia nėra nieko nenormalaus. Kai žmonės suartėja, jie lengvai prakalba apie tai, kas jiems skauda. Garsiausi muzikos kūriniai, žinomiausi paveikslai bei skulptūros, skaitomiausios knygos dažnai tėra tiesioginės žmogaus, suvokusio savo sužeistumą, dvasios išraiškos. Šis suvokimas niekada visiškai nepasitraukia iš mūsų egzistencijos, nes visi puikiai žinome, jog neišvengsime mirties – radikaliausios sužeistumo apraiškos.

Izraelio vadovai ir pranašai, kurie, be jokios abejonės, buvo išrinkti ir palaiminti, taip pat gyveno sužeistų žmonių gyvenimą. Ir mes, mylimieji Dievo sūnūs bei dukterys, negalime pabėgti nuo savo sužeistumo.

Norėčiau tau labai daug pasakyti apie mūsų sužeistumą. Tačiau nuo ko pradėti?
[url:1ms9ona3]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-07-20-henry-j-m-nouwen-mylimojo-gyvenimas-ii/8648/print[/url:1ms9ona3]

Konfliktai kyla kiekvienoje poroje ir labai svarbu išmokti konstruktyviai juos spręsti. Psichologai siūlo įvairių būdų kaip galima konstruktyviai elgtis kilus konfliktui:

1. Pirmiausiai, pripažinkite, kad įvyko konfliktas. Pripažinkite kilusius jausmus. Jeigu pastebėjote, kad kilo susierzinimas, nesakykite „nieko, tai smulkmena, geriau nusileisiu, nieko nesakysiu, pats susipras ir t.t.“. Nors susierzinimas ir iš tikrųjų kilo dėl smulkmenos, neslopinkite kilusių jausmų. Per ilgą laiką „smulkmenos“ gali susikaupti, tapti nuoskaudomis ir pratrūkti neadekvačia reakcija kitoje neutralioje situacijoje. O tada, pasekmės bus kur kas skaudesnės ir santykiai gali baigtis net skyrybomis. Atminkite, kilusius konfliktus tiesiog reikia spręsti.




2. Leiskite išlieti nepasitenkinimą, t.y. „išleisti garą“ supykusiam sutuoktiniui. Šiame etape reikėtų pasistengti nereaguoti (nepulti ginčytis, teisintis ar kaltinti), nes supykęs žmogus, apimtas intensyvių emocijų, menkai tegali suvokti, ką pats sako ir kas jam sakoma. Verta tiesiog dėmesingai išklausyti sutuoktinį. Tokia reakcija nepastiprina pykčio, bet leidžia iškrauti savo neigiamą įtampą, todėl kaltinimų srautas išsenka.




3. Mokinkitės savo pyktį išreikšti konstruktyviai. Nekaltinkite ir neskaudinkite savo partnerio. Gerbkite savo partnerį ir jo nuomonę. Pasistenkite atriboti problemą nuo asmens, t.y. vertinkite ne asmenį („tu blogas“), o kalbėkite apie partnerio elgesį, nuomonę („tavo nuomonė, elgesys man nepatinka“) Kalbėkite ne „Tu“ kalba („tu vėl numetei nešvarias kojines ant grindų!)“, bet „Aš“ kalba („aš labai supykau, pamačiusi tavo nešvarias kojines vėl numestas ant grindų“). „Aš“ kalba padeda išreikšti pyktį be kaltinimo, sumažina partnerio gynybiškumą ir toks išraiškos būdas žeidžia žymiai mažiau.
   [url:1c9r50r6]http://psichika.eu/blog/15-patarimu-kaip-konstruktyviai-elgtis-kilus-konfliktui-poroje/[/url:1c9r50r6]

• Alio. sveiki! Ar galėčiau aš pakalbėti su Dievu?



• Sveiki! Jungiu!




• Labas, Dvasia mano! Klausau tavęs įdėmiai!



• Viešpatie, jau Nauji metai! Prašau Tavęs išpildyt mano norą!


• Žinoma, brangioji, visa – ko tik pageidausi! Bet pirma sujungsiu tave su jau išpildytų norų skyriumi: pamėgink suprasti, kokias praeityje darei klaidas…

Metalinis balsas ragelyje:
- Prašome palaukti, tuoj sujungsime su išpildytų norų skyriumi.
- Laukiu…

• Sveiki! Kuo galime būti jums naudingi?



• Sveiki. Mane pas jus nukreipė Visagalis, ir pasakė, kad prieš sugalvojant naujus norus visai būtų gerai pasiklausyti kokie buvo senieji.




• Aišku, minutėlę… A, štai! Visi Dvasios norai. Jūs klausotės?




• Taip, įdėmiai.




• Pradedame nuo paskutinių metų:
  1) Nusibodo šitas darbas! (atlikta: “darbas nusibodo!”)
  2) Vyras nekreipia dėmesio! (atlikta: “dėmesio nekreipia!”)
  3) Ech, man nors truputėlį pinigų! (atlikta: “pinigų – truputėli!”)
  4) Draugės – durnės! (atlikta: “jos – durnės!”)
  5) Man nors kokį butelį! (atlikta: dešimtam aukšte, po kiauru stogu, butelis. Prašė “nors kažkokį!”)
  6) Man nors kažkokią mažą mašinėlę! (atlikta: gauk “Fiat UNO” neaiškių metų)
  7) Ech, kad taip atostogų, nors kažkur! (atlikta: pas uošvienę sode, jai kaip tik darbo jėga reikalinga)
  8) Na kaip čia yra, kad niekas gėlių nedovanoja! (atlikta: “nedovanoja!”)




• Ar toliau tęsti? Čia dar visus metus galėčiau skaityti!




• Ne, ne, viską supratau!!! Perjunkit mane vėl pas Kūrėją…




• Dieve, aš viską supratau!!! Stebėsiu kiekvieną savo mintį, net pačią smulkiausią! Dieve, parašau tavęs, atsiųsk man tik teigiamas mintis! Prašau Tavęs, padėk man suprast, kad Tu visad man padedi ir išpildai viską ko tik prašau! O dabar aš norėčiau kaip reikiant pagalvoti. Galiu perskambinti vėliau?




• Žinoma, brangioji! Visada!

Pažink save, galvok ir apie tai, ką tu galvoji.

super anekdotas

[url:11fsubdu]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-25-kun-gert-overmeer-vidinis-isgydymas-tapimas-zmogumi/94245[/url:11fsubdu]

Dvasinės ligos – tai organizmo reakcija į besikeičiantį gyvenimo ritmą, prie kurio prisitaikyti pavyksta ne visiems. „Žmonės sunkiai ištveria sunkmetį. Dalis nusivilia gyvenimu, nes praranda turtą, darbą, žlunga santykiai šeimoje. Susirgusių dėl šių priežasčių nemažėja, o, sakyčiau priešingai – daugėja“, - teigė Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus gydytojas A. Kemundris.

Neranda jėgų kovoti

Psichikos sveikatos specialistams labiausiai nerimą kelia tai, kad depresija ir kitomis sunkiomis ligomis serga vis jaunesni žmonės. „Dažnai pas mus atveža paauglių, kurie bando žudytis - nuodijasi, pjaustosi. Sunkiai suvokiama, kad tokie jauni žmonės visai nebebrangina savo gyvybės ir gyvenimo, labai lengvai jo atsisako“, - pastebi medikas.

Lengvai palūžtama tada, kai gyvenimas kuriamas vien ant materialaus pagrindo, nepaklojus tvirtų dvasinių pamatų. Medikai liūdnai pripažįsta: žmogų pražudo jo begalinis noras būti pirmam, geriausiam, kuo daugiau uždirbti ir patirti visus įmanomus malonumus. Tik kas laukia po to? „Menkiausia nesėkmė, ir jau puolama žudytis, nebelieka dvasinės atramos, vidinių moralinių nuostatų, dėl ko būtų verta gyventi, susigrumti su sunkumais ir juos įveikti. Mūsų vaikai darosi neatsparūs sunkumams“, - nelinksmą išvadą padarė A. Kemundris.

Tėvams irgi reikia pagalbos

Didžiulę klinikinę patirtį sukaupęs medikas pastebi, kad karštligiškai siekdami neatsilikti žiauriose išgyvenimo lenktynėse pamirštame patenkinti esminį poreikį – džiaugtis meile ir gerumu grįstais tarpusavio santykiais. Į psichiatrijos ligoninę patenka ir, rodos, viskuo apsirūpinę žmonės, kuriems sėkmės ir turto daugelis galėtų pavydėti. Juos sugniuždo artimojo išdavystė, žlugę santykiai šeimoje, bendruomenėje. „Žmogiškas ryšys ir gerumas – štai ko mums labiausiai trūksta. Daugelis žmonių visiškai susvetimėję, atsiriboję, užsidarę savyje. Jei žmogus linkęs į depresiją, ištikus sunkumams, jam natūraliai kyla noras atsiriboti net nuo artimiausių žmonių. O kai nelieka paramos iš artimųjų, jis likęs vienas mūšio lauke kapituliuoja“, - aiškino specialistas.
[url:kmc7nmoe]http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/isgyvenimo-lenktynese-suklupti-reiskia-mirti-201304102203.htm[/url:kmc7nmoe]