Paprastai psichologinės pagalbos kreipiasi ne itin laimingi žmonės ir dėl įvairių priežasčių. Vieni kenčia nuo pykčių šeimoje, kiti – nuo nesutarimų darbe, treti – nuo artimųjų abejingumo ir pan. Tačiau yra žmonių, ypač jaunų, kurie jaučiasi nelaimingi, nors regimos išorinės priežasties lyg ir nėra. Jie supranta, kad iš pirmo žvilgsnio viskas jų gyvenime klojasi, tačiau jų neapleidžia vidinis nepasitenkinimas. Po trumpo įžanginio pokalbio, dažnai lyg gėdydamiesi ir jausdami kaltę, prisipažįsta: „Man atrodo, kad aš pats(-i) nežinau, ko noriu...“
Prekyba „sėkme“
Nemažai žmonių išaugo iš reklamos magijos, ir raginimas, jog kažkoks šokoladukas padės pajusti laimės skonį, jau nesuvilioja. Mąstantis žmogus šiandien paliudys, kad daikto, net ir labai norimo, įsigijimas geriausiu atveju suteikia tik trumpalaikį džiaugsmą. Kiekvienas namuose rastume knygų ar kitokių daikčiukų, į kuriuos pažiūrėję savęs paklaustume: „Ir ką aš galvojau tai pirkdamas?“ Aišku, čia nekalbama apie tokių šiandien gyvybiškai būtinų dalykų, kaip būsto, transporto priemonės, telefono ar kompiuterio, įsigijimą, – jų neturėjimas vienaip ar kitaip apsunkintų kasdienį gyvenimą. Ir vis dėlto daiktai, kaip rodo patirtis, nėra mūsų patiriamos laimės šaltinis, neužpildo vidinės tuštumos, kurią išgyvena vis didesnė visuomenės dalis.
Tačiau atsiranda kitas dalykas, žadantis mums laimę. Tai sėkmė. Ar patirti sėkmę reiškia būti laimingam? Tai klausimas, į kurį ieško atsakymo ne tik kiekvienas žmogus, bet ir psichologijos mokslas. Dar visai neseniai laimė buvo siejama su sėkme. Manyta, kad žmogus, kuriam sekasi tam tikroje srityje, savaime yra laimingas. Todėl atsirado įvairiausių paskaitų, seminarų, mokymų pasiūla, juose siekiama išmokyti, kaip tapti „sėkmingiems“. Šitokio posūkio visuomenės gyvenime vaisių nereikėjo ilgai laukti. Atsirado „sėkmingų“ organizacijų, kuriose dirbo vien „sėkmingi“ darbuotojai, įsikūrė privačios aukštosios mokyklos, kurios žadėjo iš silpniausių „trejetukininkų“ ir šiaip jau mažaraščių turtingų tėvelių vaikų už didelius pinigus parengti ne tik diplomuotus, bet ir „sėkmingus“ vadybininkus, ekonomistus ir pan. Kitaip sakant, sėkmė tapo labai patrauklia preke ir ne mažiau pelningu verslu. Tad ir mūsų gyvenime nuaidi žinia (beje, Vakarų pasaulyje jau gerokai pasenusi ir išsisėmusi): „Būk sėkmingu žmogumi!“
Taip visuomenėje atsirado naujas žmogaus tipas – sėkmingasis. Jis tapo svarbiausiu TV gyvenimo būdo laidų herojumi, įvairiausių renginių dalyviu ir pagrindiniu šalies gyvenimo kronikos veikėju, jo nuotraukos puošia blizgių žurnalų viršelius, jis save vadina „elito atstovu“...
Mūsų laikų herojus iš arčiau
Sėkmingasis – tai žmogus, kuris įveikia visas gyvenimo „aukštumas“, pasiekia visko, ko nori, ir yra tikras priekaištas tiems, kurie gyvenime nėra tiek pasiekę. Per gyvenimą eina lengvai, nerūpestingai ir nuolat šypsodamasis. Tie, kurie ėmėsi prekybos „sėkme“ verslo, savo laikysena tarytum sako: „Kiekvienas gali tapti sėkmingas, ateikite ir mes jus to išmokysime! Aišku, tai daug kainuos, bet ar gali būti geresnė investicija nei į savo laimę?“
[url:u3menrdl]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-16-zita-vasiliauskaite-isipainioje-sekmeje-arba-as-nezinau-ko-noriu/102618[/url:u3menrdl]
