tai, apie ką nežino mūsų tėvai

tyrinėjimui daug dėmesio skyrė ir psichologas Abrahamas Maslow. Vienas iš jo teiginių – gyvenime žmogaus „varomąja jėga” gali būti vienas iš dviejų poreikių: arba papildyti trūkumą (t.y., atstatyti, papildyti tai, ko trūksta) arba augti. Didžiausią įtaką šių poreikių susiformavimui turi vaikystės patyrimas. Tie vaikai, kurių esminiai poreikiai augant yra patenkinami (suaugusieji pastebi, ar vaikui reikia šilumos, ar maisto, ar meilės, ir tai laiku suteikia), užaugę yra orientuoti augti. Jie būna labiau patenkinti savimi ir ne tokie priklausomi nuo aplinkos pastiprinimų. Priešingu atveju – kai vaiko poreikiai nepatenkinami – suaugęs jis siekia „papildyti” tai, ko trūksta (tiksliau, ko trūko vaikystėje). Šie vaikystės potyriai veikia mūsų santykius su aplinkiniais. Orientuotų augti žmonių santykiai yra ne tokie priklausomi. Tai reiškia, kad jie yra savarankiški, patys kuria savo gyvenimą, nelaukia ir nesitiki, kad kažkas atsitiks savaime ar kad kas nors kitas kažką už juos padarys, nuspręs. Tokie žmonės yra ir mažiau įsipareigoję kitiems, leidžia jiems gyventi savo gyvenimus, yra nelinkę kontroliuoti. Gerai jaustis jiems nereikia aplinkinių pagyrimų bei prisirišimo. Tokiems žmonėms mažiau rūpi prestižas, laimėjimai ir apdovanojimai. Santykiuose jie neieško nuolatinio poreikių patenkinimo, kartais nori pabūti ir atskirai nuo kitų, vienumoje. Į augimą orientuoti žmonės ir į aplinkinius reaguoja kaip į „augančius”, savarankiškus žmones. Bendraudami galime pajusti jų tvirtumą, pasitikėjimą savimi, taip pat ir patys pasijusti esą svarbūs, vertingi, unikalūs. Asmenys, orientuoti į trūkumo papildymą, aplinkinius vertina pagal jų naudingumą. „Nenaudingos” kito žmogaus savybės ir bruožai erzina, yra ignoruojami arba suvokiami kaip grėsmingi. Tokiuose santykiuose kitas žmogus yra išnaudojamas.
[url:15v3do0f]http://www.balsas.lt/naujiena/732202/menas-buti-kartu-i/1[/url:15v3do0f]

Pirmas krizinis periodas susijęs su partnerio įvaizdžio, būdo pasikeitimu, o būtent – su jo psichologinio statuso sumenkėjimu Juk santykių pradžioje mylimieji vienas kitam atrodo „patys pačiausi“, kuriuose matome tik teigiamas savybes, o štai krizėje ištinka momentas, kada į pirmą planą iškyla sutuoktinio trūkumai, o ne privalumai. Šeimyninis gyvenimas – kaip spyruoklė, gyvenimo pradžioje ji svyra į teigiamą pusę, o paskui staiga šauna neigiamon.
Sprendimas. Konstruktyviai išgyventi krizes gali tos šeimos, kuriose nustojama kritikuoti vienas kitą ir pereinama prie vidurio kelio, kada ramiai išskiriami tiek vienas kito privalumai, tiek trūkumai. Ir akcentai kreipiami būtent į privalumus.
Antras krizinis periodas – tai psichologinis nuovargis vienam nuo kito, naujovių poreikis ne tik apskritai, bet ir santykiuose. Neretai šį periodą daug aštriau išgyvena vyrai.
Sprendimas. Šį etapą ne taip skausmingai išgyvena tos poros, kurių partneriai pripažįsta vienas kito savarankiškumą bei tam tikrą laisvę ir ieško būdų bei galimybių atnaujinti savo santykius.
[url:1iiv4d4q]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-13-marija-michailova-seimyninio-gyvenimo-krizes-iveikti-negalima-pasiduoti/100705/comments#list[/url:1iiv4d4q]

"Antras krizinis periodas – tai psichologinis nuovargis vienam nuo kito, naujovių poreikis ne tik apskritai, bet ir santykiuose. Neretai šį periodą daug aštriau išgyvena vyrai", kol neįsitaiso geros jaunos meilužės.

Juk reikia, kad kažkas statusą atstatytų..

Žinoma, o kas jį gali atstatyti, jei ne daili, jauna meilužė?

Tik prieš tai nepamiršti pasikonsultuoti..

Šiaip jau pagal Maslow aukščiausia pakopa nėra pastovi būsena, kitaip sakant yra tol, kol realizuoti žemesni poreikiai. Nemanau, kad atsižvelgimas į vaikystėj trūkusius dalykus turėtų būti perkeliamas suaugusiems individams - tai konkreti būsena duotuoju laiko momentu ir labai smarkiai priklausanti nuo konkretaus individo poreikių prioriteto. Jeigu vakar valgėme, gėrėme ir tenkinome kitus savo fiziologinius poreikius(bazinę pakopą) - šiandien jie vėl turės būti patenkinti, o svarbiausia savo pastangomis, suvokiant - kad taip man to dabar reikia. Perdėtas pašalinių kišimaisis netik kad nesudarys sąlygų augimui, apie kurį čia kalbama, bet atvirkščiai toks individas labai retai pakils aukščiau nei trečioji pakopa, tad apie jokį augimą kalbėti neverta.

Kištis į kito augimą be abejo nedera. Tačiau suprasti, kad tiek dvasinė tiek psichologinė branda žmogui būtina turėtu kiekvienas. O kaip tai atsitiks...
Ir paties žmogaus valia rinktis, keliauti ar merdėti (likti nesuprastam, o tiksliau pačiam nesuprantančiam).
Liks tai liks toje "trečioje pakopoje", susiras sau į porą tokį patį.
Na ir niūrkis vienas kitą, "kažko" vienas iš kito reikalaudami.

Ps buterbrodai pasiekus aukštesnes pakopas gyvybiškai svarbūs, bet dėmesys jiems ne toks žūt būt aktualus. Toks kaip siekis būti pripažintam, pasiekus aukščiausią pakopą tampa nebeaktualus. Straipsnyje apie tai taip pat rašoma. O aš tai liudiju.

Mylėti ir būti mylimam.
Kas dės viltį į žmogų nusivils.

Kiek teisingai prisimenu yra priešingai nei sakai. Mažą kuris gali pakilti į aukščiausią pakopą "ne praėjęs" žemesnių.
Maža be Maslow yra ir kitų [b:3b14mzbz]psichologų[/b:3b14mzbz]. Psichologija tai ne visas žmogus...

Gal ne taip tamstą supratau, bet iš esmės pagal jį tau nekils noras "augti" jei tau pirma aktualūs bus fiziologiniai poreikiai ar saugumas, mes čia beveik ta pačia nuomone dalijamės tik nesuprantu kodėl prieštaraujate. O kad daug žmonių Maslow piramidę traktuoja klaidingai čia faktas - užmirštam vieną pagrindinį dalyką - poreikis ir jo prioritetinė eilė yra priklausoma nuo konkretaus individo - jeigu jam atrodo, kad jis patenkintas ar menkesnis, nei kiti - tai nesudaro kliūčių tolesniam augimui ir siekiams.