tai, apie ką nežino mūsų tėvai

Nu blyn ir parašei, musiet iš Kėdainių būsi? Ar atspėjau?

Ne.

• Ar tokiu momentu partneriai pajėgūs atvirai aptarti savo skirtumus?
  Ne tik gali, bet ir privalo! Viena vertus, tai būtinas pozicijų nustatymas, be to, toks bendravimas gimdo naują partnerio suvokimą, bendrą poros pasaulį: juk ko nors naujo sukūrimas neįmanomas be analizės. Tokio pobūdžio pokalbiai – tai ne santykių preparavimas, tai ir yra patys santykiai. Kalbėkite, būtinai kalbėkite su partneriu apie jį, apie save, apie jūsų santykius. Tuomet prasideda trečia santykių raidos stadija...


• Kaip ji pasireiškia?
  Mes imame suvokti, kad žmogaus neįmanoma pakeisti. Mes negalime pasikeiti patys, juo labiau pakeisti partnerio. Tuomet lieka arba išsiskirti, arba susitaikyti ir gyventi šalia su kito pasaulio žmogumi nejaučiant jam šiltų jausmų. Nemėgstu to sakyti, tačiau tokia santykių raida objektyvi kaip fizikos dėsniai.


• Norite pasakyti, kad meilė pasmerkta?
  [url:3trkpqk8]http://gyvenimas.delfi.lt/love/psichologas-yra-trys-dalykai-pagal-kuriuos-partneriai-turi-sutapti-kitaip-meiles-nebus.d?id=60078521[/url:3trkpqk8]

.... Jei norite sėdėti šalia tokio žmogaus ir tęsti dialogą su juo, telieka vienas variantas – присутствие (liet. buvimas; angl. presence). Pasirinkau būtent rusišką atitikmenį, nes jame užkoduota kiek kitokia prasmė. „При“ verskime kaip „prie, šalia“, o „суть“ arba „cущность“ kaip „esmė“. Tada išeina „būnantis prie / šalia esmės“. Galima žiūrėti įvairiai. Tas mano nušvitęs draugas gali būti kaip esmė ir aš kaip pašnekovas būnu šalia jo arba mes abu sėdim tam pasaulio pakrašty ir žiūrime į esmę, randamės šalia jos.

Taip būti nelengva, nes reikia pačiam nubusti. Patikėti, kad iki tol gyvenai ramioj romios karvutės iliuzijoj. Kad rūpinais šūdniekiais ir buvai paniręs į reikalus, kurie oi kaip toli nuo esmės. Niekas lengvai neprisipažins, kad buvo taip giliai įmigęs. Kvailokai atrodys....
[url:1l6br2rx]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-07-timas-petraitis-istorija-apie-pasaulio-pakrasti/91740[/url:1l6br2rx]

• Ar nuo tada, „kai viskas galima“, mes neturėjome tapti laisvesni?

Ne. Tai iliuzija. Kai viskas leista, nieko nevyksta. Seksas tampa nebeįdomus, nebėra poros santykių centru. Šiandien seksas lyg ir visur, tačiau tai reiškia, kad jo nėra niekur. Už mums primestos išlaisvėjusios seksualinės fantazijos, už nesibaigiančių galimybių, kurių mes turime, slepiasi visiškas santykių nuvertėjimas, jų „belytystė“. Sekso perteklius nužudo seksą. Kadangi trukdžiai nebeegzistuoja, mylėtis labai paprasta, tačiau seksas nebeteikia tikrojo pasitenkinimo. Greičiau, atvirkščiai.

• Kuo jūs paaiškintumėte visus tuos sunkumus, kurie atsiranda kelyje malonumo link?

Šiandien seksualumas plačiau naudojamas komerciniais tikslais. Sekso žaisliukai, filmai, internetinės svetainės priverčia nuolat jausti pornografijos buvimą mūsų aplinkoje. Dėl to žmonės ima jaustis sukaustyti, susiformuoja įvairūs kompleksai. Pastebiu, kad ne vienas mano pacientas išgyvena nerimą. Žmonės pavargo mylėti, nes, jų nuomone, tai ypač sunku. Jiems atrodo, kad jie serga, turi fiziologinių sunkumų, kad yra seksualiai nelaisvi, nes nesugeba visur ir visada patirti orgazmo. Tačiau juk seksualumo pagrindas yra geismas, kurio, deja, nesuprogramuosi. Priešingu atveju, mes įgyjame banalios, primityvios patirties, kuriai nepažįstamas jausmų gilumas.

• Ar tai reiškia, kad mūsų seksualumas slopsta?

Taip, nes mus bando įtikinti tuo, kad seksualumas – funkcionalus. Tarsi mylėtis yra taip pat paprasta, kaip atsigerti vandens. Tačiau tai ne tas mechanizmas, kurį pakanka paleisti, ne ta sritis, kur kiekviena problema yra išsprendžiama praktiškai. Jums iškilo erekcijos problemų? Išgerkite tabletę... Su partneriu nesuprantate vienas kito? Pasinaudokite tokiu ar šiokiu patarimu... Tačiau nei tabletės, nei instrukcijos nesuteikia laisvės. Seksualumas – tai ne virtinė smulkių sunkumų, o didelių paslapčių pasaulis. Tai tamsi ir paslaptinga visata, pavojinga savo besaikiškumu, galinčiu aukštyn kojom apversti mūsų gyvenimą.

• Tuomet kaip tapti seksualiai laisviems ir neprarasti seksualinių išgyvenimų gilumos?

Pirmiausia reikia iš naujo mokytis surasti žmogaus seksualumo metafizinius ir kūrybinius matmenis. Į seksualumą negalima žvelgti kaip į kasdienius gyvenimo aspektus. Jis „pabėga“ nuo kiekvieno tik fiziologinio požiūrio ir reikalauja emocijų antplūdžio. Manau, kad kita seksualine revoliucija taps naujas meilės, kaip sugebėjimo suderinti lytinius santykius su stipriais jausmais, supratimas. Iš naujo atradimas tokio seksualios meilės, kurioje vienodai svarbu ir kūnas, ir širdis, ir žodis. Šiandien šios dėlionės dalelės išmėtytos. Meilė šiandien „pažeminta“ iki mechaninio sekso, tarsi mes būtume gyvuliai, kuriems laikas nuo laiko reikia patenkinti poreikius. Atskirti jausmus nuo sekso – pats baisiausias dalykas, ką galima padaryti. O sujungę juos, atsidurtume daug geresniame mums pasaulyje.
[url:ai4t0gqb]http://gyvenimas.delfi.lt/meile/psichoanalitikas-kai-perteklius-nuzudo-seksa.d?id=60240319[/url:ai4t0gqb]

Besąlygiška pagarba tėvams ir jos tragiškos pasekmės
[url:1zz64tz4]http://www.psichologas.info/filosofiniai/besalygiska-pagarba-tevams-ir-jos-pasekmes/[/url:1zz64tz4]

Šeimoje kuriame save ir savo unikalią būtį. Būtina saugoti, kad į šią erdvę neįsibrautų tokie primityvūs mainai kaip „aš – tau, tu – man“ ar paprasčiausias vienas kito papirkinėjimas. Šeima nėra tam, kad jos dėka įgyvendintume praktinių uždavinių programą (pvz., sutaupyti pinigų, pasistatyti namą, išleisti vaikus į mokslus ir pan.). Šeimai patikime savo asmenį, kad jis būtų kuriamas, ir kartu priimame kitą žmogų, kad savo ruožtu prisidėtume prie jo augimo. Šiame kūrybos akte privalome jausti pareigą būti teisingu veidrodžiu, švelniai atspindinčiu kito žmogaus tiesą bei kreipiančiu jį į savo paties centrą.

Tačiau ar mūsų vienų jėgoms net ir su dovanos pagalba pažadinti kitą žmogų jo asmeninei būčiai? Galiausiai kuris iš sutuoktinių pasiryš žengti tą pirmąjį žingsnį, kiek vėliau galimai patvirtinamą antrosios pusės? Kas yra tas nepavargstantis mus visus budinti žadintuvas, įgalinantis atsispirti aplinkos primetamiems funkciniams santykiams?
[url:2rgzigkq]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-02-mindaugas-radusis-seima-dovanojimo-santykiu-mokykla/92963[/url:2rgzigkq]

Skanaus.
[url:qnb3yumu]http://www.laikas.lt/lt/info/4866/psichologo-patarimai-mane-istiko-ankstyva-egzistencine-krize/[/url:qnb3yumu]

Kas padeda atsiriboti nuo išgyvenamo jausmo? Veikla. Taigi užplūdusią vienatvę nesąmoningai mėginame "žudyti" įvairiais darbais. Tai padėjo ir man. Pamenu, darbuodamasi visada jausdavausi gerai, nes greitai prabėgdavo laikas ir nebūdavo kada mąstyti - atlikdavau darbus kaip robotukas, o juos baigusi pajusdavau tokį nuovargį, kad nelikdavo jokių minčių. Tačiau ilgainiui net ir darbe apimdavo nerimas bei panika, pasijusdavau vieniša, atskirta nuo savojo pasaulio. Grįžusi namo, nors ir neturėdama jėgų, pasvajodavau, kad norėčiau piešti ar paskaityti kokią įdomią knygą, prisėsti prie kompiuterio, naršyti internete. Ko nors, kas išgelbėtų! Nuo ko? Nuo TO jausmo. Nuo savęs.
O gal visa tai - tik iliuzija?
Taigi darbai, išoriniai dirgikliai, pasaulio triukšmas - visa tai man buvo geriausi vaistai nuo kankinusio vienatvės jausmo. Bet ar tai išeitis? Supratau, kad ne. Kartais būdama namie mėgindavau "prastumti" laiką ir užpildyti vidinę tuštumą įsijungdama TV, bet suprasdavau, kad pati save apgaudinėju ir to atsisakydavau. Suvokiau, kad tai tik "nevienišumą" sukurianti iliuzija: kažkas burbuliuoja, kažkur nukreipi dėmesį nuo tos tavyje atsiveriančios tuštumos ir dėl to nesijauti vienas, nors iš tiesų tuo metu esi vienišesnis nei bet kada, nes tada ir pats save apleidi. Vaikas tavyje šaukia: "Pabūk su manim, paremk mane!" Bet tau labai sunku atsigręžti į save, nes bijai ten rasti kažką gąsdinančio ir keliančio nesaugumą, todėl mieliau renkiesi būdą "užsikimšti" tomis "atitraukiančiomis" priemonėmis.
Gyvenimas, deja, ne visada prognozuojamas, žmogus negali iki smulkmenų visko numatyti taip, kad kiekvienam naujam išgyvenimui būtų pasiruošęs. Taigi ne visada jaučiame vidinį komfortą. Nutinka taip, kad staiga liekame vieni ir pajuntame baimę. Kas tai? Koks drakonas baugina? Kodėl išsigąstame buvimo su savimi? Viduje vėjai ima stūgauti ir, nenorėdami klausyti jų kuriamos ramybės muzikos, bėgame ieškoti dirgiklių, kurie užgožtų tą vidinę tuštumą. Taip ir liekame neprakalbinę savęs.

[url:rpqvpd4n]http://gyvenimas.delfi.lt/karjera/ar-imanoma-pabegti-nuo-saves.d?id=20155592#ixzz2H0OroXGI[/url:rpqvpd4n]

Žmonės, kurie jaučia vidinę tuštumą, niekada neišgyja susilieję su kitu
netobulu asmeniu. Priešingai, kai du paukšteliai nulaužtais sparnais
bando skristi drauge, jiems dar labiau nesiseka. Jokia kantrybė nepadės
jiems pakilti į orą; galop juos teks išskirti ir pavieniui gydyti
žaizdas.( Irvin D. Yalom)