tai, apie ką nežino mūsų tėvai

Nu blyn ir vaizdialis, cia tas Borgia? Vel mutina vadeni?

O cia tai pavare...nieko nesupratau, bet paziurejau i veidrodi ir pamaciau nusvitusi virsugalvi, turbut nusvitimas pagalvojau, bet pasirodo, kad cia halogenines lempos sviesos efektas

" Nusvitimas garantuotas" , pamokantis filmas beje, tiems kurie skaito tokius straipsnius.

Na nesiplak senas chriene. Dabar uz tai zinai savo silpna vieta.

Dabar zinau.. na , tas kas rase ta teksta, gal istiesu zinojo apie ka raso, bet istrauka ideta cia visai nevykusiai.

Sakai chriene nesupranti kas parasyta, o zinai kada vykusiai, kada ne?! Tai juk apie tai tame tekste parasyta

As matyt nesu toks protingas, kad suprasciau tikraja to straipsnio istraukos prasme, todel ir mano komentaras protingam zmogui neturetu uzkliuti

Ne, kad kuri ivertinciau protingu/neprotingu uzsuku.

...Grįžtu prie herojiško meno. Gyvenate tokiu metu ir tokioje visuomenėje, kai knibždėte knibžda tam tikrų žodžių. Pripratote prie materialistinio istorijos ir žmogaus aiškinimo tipiška fraze: gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo visuomenės neįmanoma, visuomenė ir aplinka formuoja žmogų. Ir dažnai girdite: žmogus padarė nusikaltimą todėl, kad bloga visuomenė. Visuomenė iškreipė jo normalią, gerą prigimtį. Aplinka kalta. Arba, pasak XIX a. rusų socialdemokratų, „aplinka suėdė“. Kad ir ką galvotume, neištrūkstame iš šios tradicijos kaltinti aplinką, visuomenę, istoriją. Mūsų susitikimams sąmoningai pasirinkau kitą tradiciją, kuriai tokios frazės neįmanomos. Herojui nėra visuomenės, kuri būtų kalta dėl to, kas su juo vyksta. Nėra istorijos kaltės. Yra tik jis pats – kaltas ir nekaltas. Tai fundamentalus filosofinis dėsnis, pailiustruosiu jį jums taip. Štai, tarkime (gana sudėtingas ėjimas, nors išorine forma maksimaliai paprastas), psichologinis pavyzdys (visi psichologiniai pavyzdžiai sudėtingi kaip tik savo paprastumu, nes reikia užčiuopti tam tikrą ėjimą, pavyzdžio intonaciją, jos neužčiuopus viskas sugrius): kas yra revoliucionierius? Revoliucinė mintis – tai ribinė, galutinai užbaigta mintis apie aplinkos įtaką. Idėja paprasta: jei aplinka, pirma, daro poveikį, antra, blogą poveikį, vadinasi, bloga aplinka; trečia, kaip išgelbėti žmogų? – pertvarkyti aplinką. Pakeiskite, revoliucija pertvarkykite aplinką ir, perleidę per šią mėsmalę, kitame gale gausite gerą, nuostabią aplinką. Arba produktą, t. y. gerą žmogų. Kartu psichologiniu arba filosofiniu požiūriu (dabar imu tik mentalinį šio dalyko aspektą, apie kitus dar spėsime pakalbėti) – mentaliniu požiūriu revoliucionieriaus tipą galiu nusakyti viena fraze. Tai žmogus, žvelgiantis į visuomenę pasipiktinusiomis akimis, norintis ją bemat pertvarkyti. Šią jo būseną nusakysiu tokia fraze: „Negaliu būti vienas.“ Kartoju, klausykite atidžiai, tai labai svarbu: „Negaliu būti vienas.“ Arba – tam, kad būčiau geras, man būtinai reikia prasmės būti geram. Kad „būti geram“ pasiteisintų, atsipirktų. O pagal filosofijos dėsnius tai neįmanoma. Panorėję, kad kas nors atsipirktų, apskritai atsiduriame ne moralės ir ne žmogiško dvasingumo srityje. Taip sutvarkyta. Mūsų moralinių, dvasinių vertinimų pagrindas toks, kad tuo atveju, kai kas nors yra naudinga, apskritai nesame dvasinio gyvenimo ir moralės srityje. Gėris pagal apibrėžimą apsiriboja savimi. Tačiau palaikyti gėrį, kuris apsiriboja savimi, savimi paaiškinamas ir savimi grindžiamas, labai sunku. Bemaž neįmanoma žmogui. O ištverti vienatvę reiškia, kad tu gali, kad ir koks būtų laikas, kad ir kokia būtų visuomenė, – „tu gali“ iššifruosiu taip: kad ir kas būtų, visada galiu. Visada yra laikas, kai aš galiu. Nėra netinkamo laiko. Dažniausiai sakome: dabar ne laikas. Ši frazė neįmanoma tradicijai, kurią vadinu herojiška, kuri kartu yra ir metafizinė tradicija, nes herojiška tradicija reiškia laikytis to, kaip sudarytas pasaulis. Kaip sudaryti mes, kaip būtybės, iš esmės pajėgios atlikti moralų poelgį. Esame sudaryti štai taip ir gebame atlikti moralų poelgį, tik neieškodami gėrio prasmės. Pakanka pradėti dairytis prasmės, t. y. pradėti raustis pro mūsų žmogišką vienatvę ir sakyti, kad negaliu, kad nėra prasmės būti geram, kai visi aplinkui blogi, kad pirma visus kitus perdarysiu ir tada jau atsiras prasmė būti geram (žinoma, viską kiek supaprastinu, žodis „blogas“ ne itin tinkamas, galite parinkti kitus žodžius), užtenka mums pradėti ieškoti gėrio prasmės – ir viskas griūna.
[url:3isidagl]http://www.satenai.lt/?p=5157[/url:3isidagl]

Išminties pradžia – išdrįsti sakyt sau tiesą. Gyvenime pilna pavyzdžių, kai vidutinių gebėjimų, o gal net ir visai menko išsilavinimo žmogus savo atkaklumo, ryžto, drąsos dėka pasiekia gerokai daugiau nei bailus intelektualas.
Kitaip tariant sėkmę lemia ne IQ, o EQ, t.y. ne intelekto koeficientas, o emocinis intelektas, ko dėka gimsta SQ, dvasinis intelektas, išmintis. Bet čia tik gudrūs žodžiai, o esmė, principas visai paprastas: išdrįsk sakyt tiesą (bent jau sau) visose gyvenimo aplinkybėse.
Konfucijus sakė: “Neverta kalbėti su žmogumi, kuris, siekdamas Teisingo kelio, gėdijasi prastų drabužių ar paprasto maisto. (Konfucijus 2004, 47p.)
Kitaip tariant, kai žmogus gėdijasi pripažinti sau tai, kuo išties yra, tai vargu ar jis taps kada kažkuo daugiau. Vengiantis matyti tikrąją padėti, nesupras ir tokios padėties priežasčių, tad ir to – kaip tai pakeisti.
Būtent čia yra tas atsparos taškas apie kurį kalbėjo Archimedas: „Duokite man atramos tašką ir aš apversiu Žemę.“
Vengimas matyti turbūt ateina iš savisaugos instinkto. „Laukiniai“ pamatę įniršusį dramblį išsigandę bėga. „Civilizuoti“ gi bėgioja nuo įniršusių dramblių savo mintyse. Juk dažnas mūsų vadovaujasi gyvenime tokiu principu: neduok die sau prisipažinti, kad esu nemėgstamas savo draugelių, kursiokų ar darbo kolegų ir panašiai. Tokios mintys drąsko širdį ne ką prasčiau nei laukinės katės.
Tai kur gi gauti tos drąsos? Drąsa gali būtu kelių tipų:
Kartą žmogus paklausė fakyro:
– Kaip tu taip nebijai laikyti gyvatės užantyje? Turbūt esi labai drąsus žmogus?
– Matai, – atsakė fakyras, – drąsos yra trys rūšys:
Pirma – kai drąsuolis nė neįsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir todėl nejaučia baimės.
Antra – kai drąsuolis įsivaizduoja apie pavojaus mąstą ir įveikia savo baimę.
Trečia – žinojimo drąsa, kai žinių dėka tu nebijai, bet žmogus nepašvęstas į reikalo subtilybes to nesuvokia ir laiko tave drąsuoliu.
[url:2t8pm2em]http://psichika.eu/blog/isminties-pradzia/[/url:2t8pm2em]

Jauna moteris po darbo važiavo automobiliu namo. Vairavo labai atidžiai, nes automobilis buvo naujutėlaitis, tik vakar gautas iš įmonės, pirktas už santaupas, daugiausiai sukauptas vyro, kuris daug ko atsisakydavo, kad tik galėtų įsigyti šį modelį.
Vienoje sausakimšoje sankryžoje moteris akimirką sudvejojo, ir automobilio sparnas bakstelėjo į kitos mašinos buferį.
Ji apsipylė ašaromis. Kaip reikės paaiškinti vyrui?
Kito automobilio vairuotojas buvo supratingas, tačiau panoro apsikeisti vairuotojo pažymėjimo numeriais ir paso duomenimis. Didžiuliame kaštoniniame plastiko aplanke moteris susirado dokumentus. Netikėtai iškrito popieriaus skiautelė. Aiškia vyriška rašysena buvo parašyti žodžiai: “Jei įvyktų avarija… atmink, brangioji, myliu tave, ne mašiną!”

Tą vertėtų visada atsiminti. Svarbu žmonės, ne daiktai. Kiek daug dėmesio skiriame įvairiems niekučiams, mašinoms, namams, organizacijoms, materialinei gerovei. Jei visą šį laiką ir dėmesį skirtume žmonėms, pasaulis tikrai būtų kitoks. Raskime laiko klausytis, žvelgti į akis, išmokime kartu verkti, drąsinti vienas kitą, juoktis, keliauti.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 265p.)