tai, apie ką nežino mūsų tėvai

As stai galvoju , ar verta save isprausti i kazkokius remus , kad ir seimos, su privaloma morale, etika ,pagarba , meile ? Musu gyvenimas tos trumpas, gal visgi verta tiesiog gyventi?
Negalvoti ar tau su zmogum bus gera po dvidesimt metu, neisipareigoti myleti. Gal as nekesiu jos po desimt metu...
.FIVE regrets people say aloud on their deathbed:

1. I wish I’d had the courage to live a life true to myself, not the life others expected of me.


2. I wish I didn’t work so hard.


3. I wish I’d had the courage to express my feelings.


4. I wish I had stayed in touch with my friends.


5. I wish that I had let myself be happier.

Niekas jos nepuola, tik konstatuoja elementarius akis rėžiančius faktus. Niekam nepaslaptins, kad paaugliai nori būti savarankiški ir kuo greičiau suaugti, bet norėdami tokiais tapti privalo prisiimti ir atsakomybes. Turit protingą dukrą ir džiaukitės tuo, protingos visada koncentruojasi į pasiekimus, lovos sritis 2 vietoje, iš jų išauga žavios, protingos ir stiprios asmenybės – puikios žmonos, mamos, specialistės ar vadovės. Psichologų įrodyta, kuo anksčiau jaunuoliai suvokia ir pažįsta gyvenimo tiesas ir taisykles - tuo didesnis jų potencialas pasiekti aukštą ir stabilų statusą visuomenėje.

Jeigu galvosi tik šiandien ir ateitį planuosi nedaugiau savaitės į prieki tai natūralu, kad netik kad po 10 metų nekęsi bet ir po metų kitų. Gyventi šia diena galima, bet neturėti visiškai jokių ateities planų yra naivu ir vėjavaikiška. Gyveni tam kad kažką pasiektum, paliktum pėdsaką po savęs – jeigu tau pasitraukus niekas to nepastebi ir tavęs neprisimena vadinasi išvaistei gyvenimą veltui.

Seip man visiskai nusispjauti koki as pedsaka paliksiu ir kokio dydzio man paminkla pastatys ir ar brangiame karste palaidos ... Nei Jus nei as nezinome gyvenimo prasmes isskyrus reprodukcija . O ko reikia siekti? Pinigu, visuomeninio pripazinimo , ar suplanuoti savo gyvenima ir laime? Kas gali pasakyti kuris tikslas teisingas ? Manau kiekvienam zmogui duotas paprastas indikatorius: sazine ir dziaugsmo-liudesio pojutis . Balansuok sau palankioje emocineje busenoje ir dziaukis tuo ka turi . Visa kita kaip ir morale yra tik zmoniu tarpusavio susitarimo klausimas . Filosofija yra vienintelis mokslas kuris absoliuciai neevoliucionavo nuo Aristotelio laiku , todel visos taisykles yra vidiniams vergams skirtos .Jei juo nori buti tai irgi yra pasirinkimo laisve

Visą prie ko prisiliečiame netenka prasmės.

Kad būtume išganyti.

O Taisyklės iki tavęs atėjo, kad tu ant to paties grėblio neliptum kaip tavo protėvis.

Gyvendami atsiskleidžiame. Gyvenimas praplatėja tiek, kiek save parodome kitiems ir mus supančiam pasauliui. Tačiau dauguma žmonių nugyvena gyvenimą, slėpdami tikrąjį aš ir apsimesdami tuo, kuo jie nėra.

Mums reikia draugystės. Bet mes desperatiškai bijome, kad iš arčiau pažinę žmonės mus atstums. Baimė būti atmestam (kilusi iš poreikio būti priimtam) ir draugystės poreikis — tarpusavyje nuolat nesutaria.

Turėtume savęs paklausti: „Ar kitiems esame pakantūs, kad jie mums galėtų atsiskleisti?" „Ar savo mylimus žmones skatiname komplimentais, reiškiame jiems dėkingumą ne tik už darbą, bet ir jų buvimą?" „Ar juokiamės iš kitų klaidų ir juos nuteisiame, užuot pripažinę, kad tai yra jų mokymosi ir gyvenimiško patyrimo dalis?" „Ar esame nusiteikę pirmieji žengti žingsnį, kad kitiems atskleistume savo tiesą?"

Sukurk tokią aplinką, kad kiti jaustųsi saugiai ir galėtų atsiskleisti, tuomet ir pats gersi iš draugystės šaltinio.

Draugystės ryšiai gali būti matuojami mūsų sugebėjimu dalintis savimi su kitais. Turėtume nevartoti kasdieninių pokalbių klišių, neaptarinėti žinomų faktų. Jei norime atsiskleisti ir mėgautis nuoširdžia draugyste, turime išmokti dalintis savo nuomone, viltimis ir svajonėmis, klaidomis ir nesėkmėmis. Kuo labiau du žmonės sugebės atsiskleisti ir kitą priimti jo neteisdami, tuo daugiau nuoširdumo jie patirs.

Nuoširdumas matuojamas atsiskleidimu. Kuo esi nuoširdesnis su kitais, tuo daugiau nuoširdumo patiri pats. Ir kuo labiau slepiesi nuo kitų, tuo tavo draugystė bus paviršutiniškesnė.

Niekas taip nepatenkina žmogaus kaip artimumas.
[url:19dthrhx]http://www.balsas.lt/naujiena/596538/fiziniai-emociniai-intelektiniai-ir-dvasiniai-kuno-poreikiai[/url:19dthrhx]

Zita Vasiliauskaitė. Pasiklydę stereotipuose

"...
Akivaizdu, kad tiek moterys, tiek vyrai patys save suvokia toli gražu ne taip, kaip yra suvokiami priešingos lyties atstovų. Be to, šį neatitikimą nemažai jų išgyvena kaip problemą. Per konsultacijas dažnai susiduriu su situacija, kai žmona ar vyras, remdamiesi stereotipais, kaltina vienas kitą, kad neatitinka vyraujančios visuomenės nuomonės, kas yra „tikras vyras“ ar „tikra moteris“. Pvz., pastaruoju metu, tikriausiai dėl gyvenimo būdo TV laidų ir spaudos, padaugėjo moterų, kurių gyvenimo idealas – būti turtinga namų šeimininke. Tačiau vyras, dirbdamas kiek galėdamas, jei nėra klestinčios įmonės savininkas, daug pinigų uždirbti negali.

Tada jo žmonelė jaučiasi labai nelaiminga, nes neatitinka žiniasklaidoje propaguojamo gyvenimo būdo standartų. Ji bando „paaiškinti“ vyrui, kokio gyvenimo nori, bet šis jos „nesupranta“. Tuomet ji kreipiasi psichologinės pagalbos, kad specialistas vyrui „išaiškintų“, jog jei jis „tikras vyras“, vienas dirbdamas turi išlaikyti šeimą taip, kad jai nieko netrūktų. O vyras tokiai žmonai atkerta, kad jei ji norinti geresnio gyvenimo, turinti dirbti ir prisidėti prie šeimos finansinės gerovės: „Įsivaizduok, kaip atrodytų, jei aš užsinorėčiau tik rūpintis namais, o tu turėtum uždirbti viena visus šeimai išlaikyti reikalingus pinigus?“

Arba štai labai valdingas vyras šeimyniniuose santykiuose siekia žmonos paklusnumo, kad ši būtų jam aklai nuolanki ir leistųsi kontroliuojama. Žmona, atvirkščiai, siekia garbingų ir lygiaverčių santykių šeimoje. Dirbdama ji save realizuoja mėgstamoje profesijoje, finansiškai nepriklauso nuo vyro. Tuomet nepatenkintas vyras kaltina žmoną, kad ji nemoteriška, nes „tikra moteris“ yra nuolanki savo vyrui ir užsiima gyvenime tuo, ką jis mato reikalinga, o ne tuo, ko pati nori ir mato esant prasminga.

Taigi dažniausiai žmonės griebiasi stereotipų deklaravimo, kai nori paslėpti savanaudiškus siekius. Juk kartais moterys, kurios svajoja būti tik turtingomis namų šeimininkėmis, neturi nei išsilavinimo, nei profesijos, nei darbštumo. Arba vyrai, siekiantys įkalinti žmoną namuose, dažniausiai jaučiasi nevisaverčiai ir savo reikšmingumą išgyvena tik valdydami ir kontroliuodami „antrąją pusę“. Todėl kai kurie žmonės, nenorintys gilintis į atskiro žmogaus pažinimą ir supratimą, siekdami savo egoistinių tikslų linkę pernelyg pabrėžti lyčių skirtumus ir kalbėti bendromis frazėmis bei mosikuotis stereotipais.
[url:ae5qxk0m]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-05-12-zita-vasiliauskaite-pasiklyde-stereotipuose/81886[/url:ae5qxk0m]

Tikriausiai ne viena moteris artimai bendrauja su vyru, kuris paprasčiausiai su ja nesiskaito. Tačiau užuot palikusi, ji ir toliau su juo mylisi. Kodėl? Moteris galvoja, kad po intymių kontaktų su juo, vyras ims ir pasikeis, ir taps švelniu kačiuku. Tačiau norint palaikyti gerus santykius, vien sekso neužtenka. Nesvarbu, kiek tą vyrą ji bemylėtų ir ką jis jai reikštų. Pirmiau reikia, kad draugiški, geranoriški tarpusavio santykiai būtų stabilūs, o tik paskui juos papildyti seksu. Seksas kaip plakta grietinėlė, uždėta ant braškių su riešutais. Nes be braškių vien grietinėlė nieko nereiškia. Tačiau sumaišius ją su kitais komponentais, tampa nepakartojamo skonio. Seksas pats savaime negali pakeisti tarpusavio santykių, todėl prieš puolant stačia galva į seksualinių aistrų jūrą, pirmiau reikia sutvirtinti krantą.
[url:29bpjpar]http://www.lrytas.lt/-13370783581336204651-gerai-tame-miegamajame-kur-m%C5%ABs%C5%B3-n%C4%97ra.htm[/url:29bpjpar]

Jolanta Bogužienė, psichologė,
"Neužmirškime krikščioniško įsakymo „Mylėk kitus kaip save patį“. Visų pirma būtina pažinti save, būti savimi, mylėti save, kad gerai sektųsi santuokoje. Kas nesugeba įsipareigoti sau, sunkiai galės tai padaryti dėl kitų ar dėl kito. Yra daugybė porų, kurios apgaudinėja save, kurios įsivaizduoja moką mylėti, tačiau užtektų atlikti nuoširdžią ir kritišką savo gyvenimo peržiūrą, ir jie pastebėtų, jog sau nepatinka, savimi nepasitiki, savęs negerbia.
Dažnai tenka sutikti sutuoktinių, kurie santuokoje bėga nuo asmeninės atsakomybės, kurie karštligiškai bando sukrauti kaltes kitam ar kitiems, kurie prisigalvoja alibi, pasiteisinimų ir patys tiki savo sumanytomis apgaulėmis, kad tik išvengtų visiškai nuoširdaus ir gilaus žvilgsnio į savo vidų. Prieš save niekada nereikia apsimetinėti. Jei nėra tarpusavio įsipareigojimo, apie tai ir sukasi porų konfliktai, ginčai, arba, priešingai, tai tampa problema, apie kurią niekada neužsimenama, niekada nekalbama. Daugelis sutuoktinių tiesiog susinervina, kai kitas ima kalbėti apie tarpusavio įsipareigojimą. Kai bijoma įsipareigoti, santuoka tampa kliūtimi abipusei laisvei.
Kas bijo prisiimti atsakomybę, negali niekam įsipareigoti. Įsipareigojimo trūkumas sau pačiam, kaip matėme, paaiškina, kodėl yra sunku, net neįmanoma įsipareigoti kitam asmeniui. Antra vertus, kaip galima įsipareigoti, jei nežinoma, ko norima iš gyvenimo?
Kiti galvoja, kad santuoka atneš pareigos suvokimą. Praleidžiama daug laiko, bet tėra tik iliuzijos, svajonės, o ne tikrovė.
Laikui bėgant, tokia santuoka be tarpusavio įsipareigojimo atveda į tuštumą, beprasmiškumą, todėl abu žmonės jaučiasi nelaimingi, nepatenkinti, prislėgti. Tokie žmonės niekada negalės rasti sau tinkamo partnerio, jei pirmiau neatras savęs, ir jokios naudos nebus iš partnerio pakeitimo, jei kritiškai neįvertins savęs.
[url:3q1w7xaf]http://gyvenimas.delfi.lt/love/kai-santuoka-byra-kaip-smelio-pilis.d?id=58748253[/url:3q1w7xaf]

„Santuokos pančiai“ kaip apsauga

Ir tuomet klausimas apie „nelaisvę“ santuokoje atrodo daug paprastesnis. „Santuokos pančiai“ neleidžia išvengti vienam kito. Ir šiuo atveju tai greičiau ne pančiai, o trapių ir nestabilių santykių apsauga. Poros emocijos ir išgyvenimai yra be galo svarbūs, tačiau neverta vien jais pasikliauti: jie banguojantys ir tam tikrais etapais yra kankinantys bei nepakenčiami. Jei „tikra meile“ laikysime tik jausmus, po tam tikro laiko (paprastai gana greitai) sutuoktiniai neišvengiamai išsiskirs. Todėl santykių naujokui yra būtina įsipareigojimų bei tikėjimo apsauga.

Galimybė tapti savimi

Beveik visi žmonės nuo savęs ar nuo kitų slepia tam tikrus nepakeliamus išgyvenimus, dažniausiai, susijusius su vaikyste. Esant paviršutiniškiems santykiams, žmonės stengiasi išvengti skausmo ir nerimo. Galiu bijoti tam tikrų savo asmenybės aspektų, kuriuos man pažadina artimi santykiai, pavyzdžiui, asmeninės agresijos, baimės ar egoizmo. Bet iš tiesų tai neišvengiamas santykių etapas – kalbėtis ir pripažinti savo silpnąsias, neigiamas savybes, – kuris suteikia ne tik kančių, bet ir galimybę pasveikti. Galima sakyti, kad gyvenimas santuokos „kalėjime“ tiesiog priverčia žmogų būti savimi. Suprasti, kas aš esu, praktiškai neįmanoma be artumo su kitu žmogumi. Kai santykiai artimi, pasitikima vienas kitu, yra daug drąsiau atsiverti bei nebijoti išreikšti save. Ir tai išlaisvina. Suteikia galimybę pažinti save bei priimti – ir tokį savęs pažinimą sunku pasiekti kokiu nors kitu keliu.

Meilės mokykla

Santuoka yra panaši į kelionę po svetimą šalį, kai reikia priprasti prie kitos kultūros ir išmokti svetimą kalbą praktiškai nuo nulio. Lengva mylėti žmones, su kuriais mes nesusiję: duoti dešimtinę elgetai ar užjausti papuolusį į bėdą kaimyną. Bet kai su tavimi kambaryje gyvena kitas žmogus su savo pliusais ir minusais, meilė tampa verta gerokai daugiau. Praeina daug metų, kol kiekvienas iš tų dviejų žmonių supranta – ne mano jėgoms pakeisti kitą. Po to seka kitas atradimas – bet su juo gyventi įmanoma. Iš kur daugiau žmogui priimti tokius dalykus, jei ne iš patirties.

Išsilaisvinimas iš iliuzijų

Jaunas žmogus gyvena iliuzijomis ir idealais. Svajonių pasaulis nuostabus ir verčia siekti daugiau. Bet tai ne baigiamasis žmogaus raidos etapas. Tam tikru metu žmogus save kažkam pašvenčia – tada prasideda naujas gyvenimo etapas. O pastovūs santykiai leidžia žmogui augti gilyn. Visada ateina etapas, kai tenka atsisveikinti su jaunystės iliuzijomis bei idealais ir priartėti prie realybės. Jis suvokia, kad jam reikės gyventi su konkrečiu gyvenimo palydovu, kuris nėra vien tik idealybė. Tam privalai priimti ir save, ir kitą bei būti pasirengęs aukotis. Tik priėmęs realybę žmogus yra pasirengęs laisvai ir džiaugsmingai atiduoti save kitiems. Ir tada jo gyvenimas duoda vaisių.

Vaisiai

Kai kalbama apie šeimos vaisius, visų pirma pagalvojame apie vaikus. Įdomu, kad „laisvos meilės“ šalininkai yra linkę nutylėti apie vaikus. Neretai jų žodžiai apie laisvę atrodo patrauklūs, tačiau užtenka į juos įtraukti kūdikį ir visa sistema sugriūva. „Laisvoji meilė“ pernelyg nelaisva – ji priversta nuolat galvoti apie vaikų išvengimą.

Pradėti kūdikį nėra taip jau sunku. Tačiau visaverčiam gyvenimui jam neužtenka vien ateiti į šį pasaulį. Jam reikalinga stabili aplinka, kurioje jį myli. O mamai labai sunku mylėti tokia meile, kuri ne pririša, o išlaisvina, jeigu abu tėvai nemyli vienas kito. Taigi laikas perduoti savo gyvenimą kitiems – ir ne tik biologine prasme.

Bet kai kalbame apie šeimos vaisius, tai neapsiriboja vien tik vaikų gimdymu. Geri santykiai niekada neatveda dviejų žmonių iki užsiciklinimo tik ties vienas kitu. Jei du žmonės išmoko priimti vienas kitą ir save, jie išmoko mylėti. Pasirodo, kad du žmonės visą laiką mokėsi ne kažkokios ypatingos sutuoktinių meilės, bet paprasčiausios Meilės, kuri išsiplečia ne tik šeimos ribose, bet ir perduoda gyvenimo pavyzdį aplinkiniams. Tai ir yra didžiausia laisvė.
[url:1jf8knng]http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-05-28-santuoka-laisves-pabaiga-ir-pradzia/82879[/url:1jf8knng]

Tas daug daro, kas daug myli.
Tas daug daro, kas gerai daro. Gerai gi
Daro, kuris savo valia palenkia bendrai gerovei.

Daznai tai kas yra vadinama meiles
Darbu, yra ne kas kita, kaip sau naudos
Ieskojimas, nes retai palinkimai, savo valios
Ieskojimas ir atlyginimo viltis neturi itakos
Musu veiksmams.

Tomas Kempietis