Nepasitikintis savim vaikinas

Nu tai kur jau ne.
Buti paciam sau vienam teisiam tai ne kelias augti, bet kelias i egoizma. Negirdeti kito, motyvuojant saves isbaigtume augime, tai tik paaugliska logika. Infantilu.
Savuosius argumentus statyti kaip nepajudinamus, tai kelias i puikybe, narcizmo kelias.
"Ir suprasti, kad tas jaunimėlis (kaip čia išsireiškė svečias) gali jums duoti ne ką mažiau negu jūs jaunimėliui, manau netgi daugiau."
Kai man buvo "sesiolika" taip pat galvojau. Siandiena galiu drasiai tarti. Iki mano kartos vis kas nors zmogu enge, o si karta pati save engia.(braliukas, netaikau konkreciai tau) Linkes patiketi, kad esi apdovanotas Sventosios Dvasios protu, i kuri telpa nuo alfos iki omegos.
O kas man belieka?! Atrodytu mano amziuje nebera kas nustebins. Va gavau dovanu pabuti savaite "dykumoje" vienam*. Nustebino su trenksmu, patyriau kuo buciau nepatikejas, o parsiveziau supratima, tai tik kelio pradzia.

Paaugliška logika išsakyti savo nuomonę argumentuotai? Sakydamas ką galvoju pasakau ir kodėl taip galvoju, nurodau, mano manymu, protingas ir realias priežastis. O va į mano žinutes atsakinėti tokiom netaktiškom ir kvailom frazėm kaip: „Nusišneki“, „Tu neteisus“, „Nesupranti apie ką kalbi“, „Ai jis dar jaunas“ - yra tikrai vėjavaikiška ir nebrandu. Kiekvienas kontraargumentas (ypač netaktiškos frazės) turi būti protingai argumentuotas. Neatmetu galimybės, kad galiu ir klysti (pasitaiko ir to), bet vien kvailų frazių (nors ir iš vyresnio žmogaus) kad pakeisčiau nuomonę man nepakanka. Posakis „turi būt taip, vien todėl nes aš taip sakau“ - man nelimpa. Taigi argumentuokit „senukai“, nes matau, gyvenimas jus per daug išlepino:)

Kokiu tau argumentu reik? ka konkreciai argumentuoti?

Saves pasiskaityk, pries kitus tepliodamas

1. Nelabai supranti apie ka kalbi broli.


2. Taip gali.


3. Broliuk, pats kalbi ir sau priestarauji.

Štai kaip tu brandžiai atsakinėji. Netgi sunumeravai savo išmintį:) 1. Jeigu drįsti teigti, kad aš nesuprantu ką kalbu - argumentuok. 2. Jeigu tau užduoti klausimai išplaukiantys iš tavo arogantiško teiginio, norinčio kažką padėti į vietą - atsakyk į juos visus , ir ne dviem žodžiais. 3. Jeigu drįsti teigti, kad aš pats sau prieštarauju - argumentuok kur ir kurios mano mintys prieštarauja viena kitai.
Bet tai nėra taisyklės, tai tik mano pmąstymai kaip turėtų būti išsakoma „kritika“ ir/ar nepritarimas. Jeigu toks bendravimo modelis jums nepriimtinas, jūs pripratę prie kitokio, tai ir bendraukite kaip jums patogiau. Tačiau suteplioję žmogų, kuris šiek tiek mąsto, nenustebkite kad suteplios ir jus.

1.
[quote="cia tas draugas kuris neturi pinigeliu paskambinti"
[u:1nri6z1y][b:1nri6z1y]Visgi išmokimas save priimti ir džiaugtis yra ilgas ir lėtas procesas, galintis trukti keletą metų, o jo kurstymas ir išlaikymas – visą gyvenimą.[/b:1nri6z1y][/u:1nri6z1y] Jis reikalauja daug aktyvaus ir kryptingo darbo. Tai gali būti knygų skaitymas, pokalbiai su psichologais ar dvasininkais, religijos ar pozityvios filosofijos praktikavimas, ieškojimas atvirų, priimančių ir pozityvių žmonių rato (įsitraukimas į tam tikras veiklas, bendruomenes).
[url:1nri6z1y]http://gyvenimas.delfi.lt/grozis_ir_sveikata/psichologo-patarimai-padekit-man-pamilti-save.d?id=50330790[/url:1nri6z1y][/quote
Tai tik pirmas straipsnis pasitaikes internete, o ju apstu. Nepasitikejimas savimi tai tik isore (kaip galine stotele), jei ziuresi i jos vidu turesi kastis iki to zmogaus vaikystes. Psichologai kainuoja pinigus, vyrai nekalba apie jausmus. Jei aplamai tuos jausmus atpazista. Kas nutiko vaikysteje reikalinga prisiminti. Ne visi tai sugeba. Kartais tai vaikysteje padarytos zaizdos kartais tai tik tevu kopija ir dar varijantu "n"
"Ištyręs tūkstančius nepasitikinčių savimi žmonių, Saltjeris su savo kolegomis priėjo prie išvados, kad šio "sindromo" ištakos glūdi vaikystėje. Žmogui augant, nepasitikėjimas savimi arba išnyksta, arba sustiprėja. Be augimo sąlygų, esama ir kitų nepasitikėjimo savimi priežasčių, tačiau pradžią vis dėlto duoda auklėtojai.

Vaikai, be paveldėtų savybių, dar ir kopijuoja savo tėvų reakcijas į tam tikrus įvykius, įsiurbia jų nuostatas, kuriomis vadovaudamiesi suaugę elgiasi vienaip ar kitaip."
[url]http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/nepasitikejimas-savimi/[/url

Tai tik prieja prie nepasitikejimo istaku galima eiti i saves priemimo kelia, kuris vel skirtingas.Jei pastebi psichologo komentare yra du zodziai dvasininkas ir religija. O tai automatinis atmetimas kai kuriems. Net ir kai kurie "sveiki" siuos du zodzius atmeta, kaip nepriimtina.
Google randa Apie 63,600 rezult. LT kalboje.
[url]http://diskusijos.darnipora.lt/minties-galia-tikite-kad-mintimis-galite-paveikti-savo-gyvenima-t416-50.html[/url
Gali pastebeti diskusijoje, kad net ir susipazine su "minties galia", neigiamu minciu neisvengia. O kokia siu minciu gyvasties istakai?
Gyvenime esame vienaip ar kitaip pridauzyti. Daugiau ar maziau. Kartais mums* sunku suprasti tuos kurie labiau.
2. Braliukas nesiparink, visas komentaras tai patvirtina. Patvirtina tai, kad ne sios temos autore jam pades, bet jis pats (vaikinas) turi noreti sau padeti. Jei sia tema butu rases pats vaikinukas, gal but leisciausi i ilga diskusija. Dabar nematau prasmes kaip tik atsakyti keliais zodziais. Taip padeda. Taip yra iseitis. Taip yra budu.
3.[quote="cia tas draugas kuris neturi pinigeliu paskambinti"]Visu pirma myleti save toki koks esu. Su visais trukumais su nezinojimas ir su nepatyrimais. Nesigedyti saves. I kuri ranka parodysiu tas turi trukumu ir savu baimiu, kompleksu. Manau kai sita supranti, dedi pirma zingsni laisves link.[/quote

[quote="Vaidukaszzz"]
Norint kad tave pamiltų, turi pirma išmokti mylėti save pats. Bet jeigu nesugebi savęs pamilti tokio koks esi, reikia stengtis pasikesiti. Žinomas yra skambi frazė, plačiai naudojama „Mylėk save toks koks esi“. Bet kartais tiesiog nebūna už ką save mylėti, ir tuomet reikia keistis. Ir dažniausiai tai nėra labai sunku.[/quote

[u:1nri6z1y][b:1nri6z1y]Visgi išmokimas save priimti ir džiaugtis yra ilgas ir lėtas procesas, galintis trukti keletą metų, o jo kurstymas ir išlaikymas – visą gyvenimą.[/b:1nri6z1y][/u:1nri6z1y] Kiek esu skaites literaturos nebeturiu ka pridurti. Nuo saves galiu prideti, tai, kad su savosiomis zaizdomis turiu reikalu po siai dienai.

[quote="Vaidukaszzz"]Kalbu apie moters ir vyro meilę. Už tai, kad esi tave gali mylėti tėvai, broliai, seserys, močiutės ir diedukai. Tavo antrajai pusei tikrai nepakaks vien to, kad tu esi. Juk mes visi esame, bet tikrai ne visi esame tokie kuriuos norėtų, galėtų kas nors mylėti.[/quote

Pradesiu nuo zodziu "stengtis pasikeisti". Tam, kad pasikeisti reik zinoti nuo ko pradeti. Stengtis tai yra deti pastangas. Tuo paciu pripazinti turint trukumu. Jei jau pripazisti tai vadinasi supranti, kad ir antroji tavo puse turi trukumu. Trumpai kalbant, neidelizuoji antrosios puses.
"Stengtis pasikeisti" pridejus prie "Tavo antrajai pusei tikrai nepakaks vien to, kad tu esi." vadinasi ne keisti viena "savimi nepasitikinti" bet visa save is esmes tam, kad itikti antrajai pusei. Ir tu tai tvirtini "kelios tokios poros iš kurių gali daug ko pasimokinti". Kiekviena pora tai unikali sajunga. Pvz viena moteris demesi supranta kai jai dovanoja geles, kita supranta, kad ja myli kai jai perka daiktus ir tt...
O ka reiskia "Juk mes visi esame, bet tikrai ne visi esame tokie kuriuos norėtų, galėtų kas nors mylėti." Mes esame visi butent tokie. O tie kurie bando itikti, tai laiko klausimas kuriam laikui uzteks jegu parodijai. Trumpai antrosios puses meile nukreipta ne i tave bet i tavo klona is kurio save darai.
Rasau viska super glaustai.

Pilstom mes čia iš tuščio į kiaurą:) Nesiparinu (kaip seniai teko naudoti šį žodeliūkštį) tikrai, rašau ir šypsausi, skaitau ir juokiuosi. Smagu buvo paskaityti daug cituojamų straipsnių. Bet ne viskas ką perskaitai yra tiesa, ir toli gražu ne viską gali pritaikyti gyvenime, realioje situacijoje. Skaitymas išties labai gerai, bet reikia išmokti atsirinkti ką skaityti ir dar svarbiau kuo tikėti. Tinkamai suvokti ką skaitai taip pat labai svarbu.
Perskaičiau viską ką parašei (vertėtų turbūt sakyti perrašei, nes tavo paties minčių vos keletas), naudos iš to mažai, labai jau padrikai dėstai mintis, per daug citatų kaip tokiam glaustam dėstymui. Įstrigo tik ši dalis, kurią norėčiau trumpai pakomentuoti.
„O ka reiskia "Juk mes visi esame, bet tikrai ne visi esame tokie kuriuos norėtų, galėtų kas nors mylėti." Mes esame visi butent tokie. O tie kurie bando itikti, tai laiko klausimas kuriam laikui uzteks jegu parodijai. Trumpai antrosios puses meile nukreipta ne i tave bet i tavo klona is kurio save darai.“
Visų pirma keistis ir bandyti įtikti dirbtinai, apsimetinėti yra du skirtingi dalykai. Aš kalbėjau apie pasikeitimus. O ką reiškia mano mintis, kad nevisi mes nusipelnome meilės? Pamėginsiu labai paprastai paaiškinti, neapkraunant tavęs bereikalingais vingiais ir metaforom. Tą ir reiškia, suprast reikia pažodžiui. Pasaulyje yra daug žmonių, kurie nenusipelnė meilės, pradedant melagiais, apgavikais, smurtautojais, ir baigiant grobikais, žudikais, prievartautojais, pedofilais. Mano akimis jie ne tik meilės nenusipelnė, bet nusipelnė bausmės, neretai mirties. Jeigu tu juos gali mylėti tokius kokie jie yra, jiems visai nebūtina keistis kad tu juos mylėtum - tai valio, mylėk. O aš liksiu prie savo, nemylėjau jų ir nemylėsiu.

Bravo, Vaidukazz sumušė draugelį:), iš tikrųjų jis arogantiškas, o jo argumentai suprantami tik jam vienam dažniausiai

Nuskambejo kaip komplimentai.
Va tik Jusu puses argumentu negirdejau.

"Esu 22 m. vaikinas, 176 cm, 66 kg svorio, gyvenu Klaipėdoje. Esu ant savižudybės slenksčio, tačiau labai bijau prieš save pakelti ranką. Norėčiau papasakoti apie savo gyvenimo istoriją. Dabar nebebijau to, ką kiti apie mane pagalvos. Gal taip ir geriau...

...Kai berniukas daug laiko praleidžia su mama, miega su ja kartu, o nuo tėčio lieka nutolęs, jam dažniausiai stinga vyriškumo jausmo. Ir mokėjimas plaukti, o drauge ir mokėjimas muštis šio fakto nekeičia. Juk vyriškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: „Aš nepriklausau moterų pasauliui“ bei „Aš priklausau vyrų pasauliui“. O kad jūs jaustumėtės priklausantis vyrų pasauliui, reikalinga, kad šis pasaulis jus pripažintų, paskelbtų savimi, savotiškai „priimtų į vyrų gentį“.
Tokie dalykai mūsų kultūroje nenumatyti, todėl nemaža dalis vaikinų, kaip ir jūs, vaikystėje gavę per didelę dozę motiniško dėmesio, tik svajoja būti pripažintais vyrais tarp vyrų. O iki tol kompleksuoja, kimba prie kokių nors savo trūkumų, bando juos kompensuoti, laiko save nenusisekusiais ir netgi ima savęs nekęsti. O drauge nekęsti ir moterų - savo mamos (kam iš manęs darei mergaitę?), merginų (kam jūs mane išduodate su kitais?). ...
...Taigi jūsų geriausi draugai niekada nenustoja jūsų laukti. Ir ateiti pas juos jums niekada ne vėlu. Ateidamas į vyrų pasaulį, jūs tuo pačiu ateinate pas save patį."
[url:19ikicla]http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/psichologo-patarimai-esu-ant-savizudybes-slenkscio.d?id=51182195[/url:19ikicla]