Pavargau nuo visko“, – neretai skundžiamės po įtemptos darbo savaitės. Tačiau, pailsėję, pakeitę veiklos pobūdį, tai greitai pamirštame. O kaip jaučiasi žmogus, kuriam tokia būsena trunka pusę metų, metus, trejus? Kai nuovargio neįveikia jokia poilsio forma ir pamirštama, ką reiškia jaustis žvaliai?
Neaiškios kilmės nuovargis, lydimas įvairių neigiamų jausmų, tiriamas daugiau nei šimtmetį. Ir nors kiekvienas „nuovargiu be priežasties“ besidomintis tyrėjas jį vadina vis kitaip, esminiai požymiai nesiskiria. Šiuolaikinėje medicinoje ilgiau nei 6 mėn. trunkantis nuovargis laikomas lėtinio nuovargio sindromu. Jo priežastys nėra žinomos, tačiau žmogaus gyvenimo kokybė akivaizdžiai prastėja, silpnėja socialiniai ryšiai, santykiai su artimaisiais. Žmogus jaučia socialinę izoliaciją, vienatvę.
„Aš niekam nereikalingas. Pavargau nuo žmonių, nuo mane supančių veidmainių, nuo apgaulės, nuo netikrų jausmų“, – anonimas dalijasi savo būsena „Draugo laiškuose“ – Jaunimo psichologinės paramos centro leidinyje, kuriame spausdinami pagalbos prašančiųjų laiškai ir centro savanorių atsakymai į juos. Lėtinį nuovargį dažnai lydi depresinės, melancholinės nuotaikos. Švedų mokslininkė Karin Johannisson tokią būseną vadina nebyliausia melancholijos forma – asmuo nebesugeba užmegzti ryšio su pasauliu, jį slegia vienatvės jausmas, pojūtis, kad yra atsidūręs ne savo vietoje ir ne laiku, kad vaidina ne savo vaidmenį, kad pasirinko ne savo profesiją arba kad gyvena ne savo gyvenimą. Žmogus užsisklendžia siauroje rutinoje, vengia veiklos, bendravimo ir taip tarsi taupo savo gyvybines jėgas.
Nuolatiniu nuovargiu besiskundžiantis asmuo susiduria su aplinkinių nesupratingumu, dažnai susilaukia kritikos ir net priekaištų dėl simuliacijos ar tinginystės. Pačiam to nepatyrus labai sunku suvokti, kuo „amžinai pavargęs“ žmogus skundžiasi. Jokių objektyvių priežasčių nėra, o išgyvenamos neigiamos emocinės būsenos neturi aiškaus pagrindo. Nepaaiškinamo nuovargio kamuojamas asmuo keliauja iš vieno specialisto kabineto į kitą, niekaip nesulaukdamas tikslios diagnozės, kuri galėtų reabilituoti jo beviltiškai slogią jauseną, apatiją, socialinę izoliaciją, nenorą gyventi.
Socialinė aplinka skatina jaustis beverčiu
Kas atsitinka, kad žmogus auga, dirba, gyvena ir… pavargsta? Pavargsta taip, kad ima galvoti apie galimybę pasitraukti iš gyvenimo, užbaigti tą „baudžiavą“? „Man dažnai atrodo, kad gyvenu per prievartą, kad gyvenimas ir viskas, ką jame turiu daryti, yra tarsi baudžiava“, – savo patyrimu dalijasi „Draugo laiškams“ parašęs anonimas. Tokie asmeniniai atsivėrimai atskleidžia itin nelengvą būtį. Pasakojimai slegia savo sunkumu, klampina beprasmybėje. Todėl klausimas, kodėl žmogus pavargsta gyventi, būti gyvas ar tiesiog būti, dažnai tampa gyvybiškai svarbus ir ieškančiam pagalbos, ir norinčiam padėti. David Emile Durkheim nuovargio gyventi simptomus bando paaiškinti socialiniu aspektu. Jis vartoja terminą anomija, kurią laiko netekties sąvoka, nes nuovargis – tai pusiausvyros ir vientisumo netektis. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogus lengvai netenka pusiausvyros tarp socialiai vertinamų pasiekimų ir realių konkretaus asmens galimybių, praranda savasties vientisumą, jaučia nestabilumą, išgyvena emocinę tuštumą, kurią stengiasi užpildyti keldamas sau didesnius reikalavimus ir dar labiau nusivildamas savimi nesėkmės atveju. Nenuostabu, kad tokiame cikle besisukantis asmuo galų gale pervargsta, išsenka. Genamas baimės „būti niekas“ visuomenėje, vertinančioje didelius pasiekimus ir tobulumą visose gyvenimo srityse, žmogus pavargsta stengtis, nebemato prasmės ko nors siekti, o galimybė pasirinkti „negyvenimą“ tampa labai patrauklia išeitimi.
Tiriant socialinės aplinkos įtaką, atsiskleidžia jos liūdnoji pusė: savivertė kuriama kitų pripažinimo pagrindu, darboholizmas ir perfekcionizmas vertinami kaip asmenybės privalumai, o emocinis neįgalumas vadinamas „gebėjimu valdytis“.
[url:1t6jpzv4]http://www.psichologijatau.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=417:pavargau-bti-pavargs-&catid=35:naujo-numerio-straipsniai&Itemid=27[/url:1t6jpzv4]
