Negaliu atleisti vyrui

Išimtinai Alfonsui:)
Vyrai ne į dorybės kelią suka, o nebepajėgia gal...???

Ir ko taip pykstam - vyrai ant moterų, moterys ant vyrų? Įskaudinti? Negalim atleisti? Kito žmogaus nepakeisi - trintis neišvengiama. Sunku nusileist? O ką laimėsi? Vienatvę? Na, labai daug klaustukų - einu miegot Labanakt. Saldžių, švelnių, svajingų sapnų. Šviesių minčių. Džiaukimės, linksminkimės - visi žmonės gražūs. Iki

Nebepajėgia, bet užtad dori ir visad ištikimi žmonai tada būna. Nebeapkaltinsi tokio vyro nedorybėmis ir lakstymu pas kitas. Žmona gali atsikvėpti nuo pavydo ir pradėti galvoti, kad jis tik jai vienai priklauso, juk moterims svarbiausia fizinė ištikimybė ir dvasinės vertybės, anot pačių moterų, o toks vyras tada jau daug tokių vertybių sukaupia, cha cha cha. Praradęs potenciją tampa dvasių įsikūnijimu - šeimos žmogum.

Na, tada visas jo laikas ir energija, kuri prieš tai buvo nukreipta ''nedorybėms'', dabar išnaudojama dvasiniam tobulėjimui, cha cha:) Gal ir tokių vyrų kai kam labai reikia???
Ir kodėl pas tuos vyrus viename kūne netelpa viskas iš karto???

Cha cha cha!... Kai kas tą energiją išbarsto ir iššvaisto dar ankstyvoje jaunystėje, todėl po kiek metų ir nebelieka, nes ji ribota. Ar ne taip tvirtina specialistai? To privalumas - amžinai, iki mirties būsi ištikimas žmonai, o ji ne. Ir teks nabagėliui su tuo susitaikyti. Jauni apie tai negalvoja, o praradusių potenciją neklauso.

O katras čia potenciją praradęs prisipažįsta, cha cha ???

..atleisti galima, bet..uzmirsti ne..

O ko jau tu negali atleisti? Būk šiuolaikiška, juk žinai, kad vyrai neištikimi.

tokios situacijos nelinkeciau niekam, net didziausiam savo priesui... net ir tiems, kurie siame forume saiposi is autores laisko. Situacija is tiesu sudetinga ir nepavydetina. Gyventi kas diena su nepasitikejimu, baime, pykciu, amzinu netikrumo jausmu del esamu, busimu santykiu, nieko ziuaresnio negali buti. Taciau manau, kad tik gyvendama kartu su juo toliau, moteris nuspres ko ji is tiesu nori, ir ar gali jam atleisti. Tas suvokimas ateis savaime ir tik laikas ji "isgrynins". Daug kas priklausys ir nuo jos vyro, ar jis nores "ispirkti savo kalte" ir patyles tuomet, kai isduota sutuoktine skausmo ir ytuzio apimta pils ant jo galvos jo paties "pamazgas", ar jis budamas supratingas ir tolerantiskas palauks kol tas siaubingas laikas praeis ir ji aprims. Patikekit, savyje visko neuzlaikysi, anksciau ar veliau visa tai prasivers... Zmogus ne robotas, jei jis saukia, pyksta, prikaiso, vadinasi jam skauda, ir issilieti yra butina. O tai, ar jis perlenks lazda prikalso nuo jo paties supratimo, kada jis pasieke ta riba...

negaliu sutikti su tawo nuomone, kad viena kart klydes, sausi ir antra kart ir kad visi vyrai linke i poligamija. pats irgi buvau nuejes i sona, ir tikrai tuo nesidziaugiu ir po siai dienai kankinuosi bei atgailauju, kai suzinojo antroji puse.zinoma, geriau to nesuzinot ir nepatirt. viskas priklauso nuo to, kokias isvadas poto padarai.ir kalbeta buvo su zmona apie tai, ir berods atleido ( nors per konfliktus buna palieciama si tema ), bet tai nestumia manes dar kart jieskot paguodos kito gleby.
o jei tau zmogus brangus, tai turi su tuo susitaikyti ir pamirst karcia patirti, stengtis, kad daugiau tai nepasikartotu.