Negaliu atleisti vyrui

Mano vyras buvo neistikimas, as tai suzinojau, susipykom bet po geru puses metu susitaikem. Nusprendem, kad seima svarbiau. Bet jeigu del ko nors smulkaus susikivircijam, vis prisimenu jo isdavyste ir prikaisioju. Taigi iseitu, kad visgi negaliu atleisti vyrui, nors tikrai noriu islaikyti seima. Gal kas turejote panasiu situaciju? Gal galite ka nors patarti? Jei nepatarinesit, tai bent issakykit savo nuomone.

yra vienas svarbus dalykas. jaigu pastoviai prikaisiosi ir jam apie tai priminsi - tai pasikartos... stenkis is vis neliesti sios temos , ismesk tai is galvos nors ir be galo sunku. bet kuo dazniau minesi pati stumsi ji pakartoti ir busi dar labiau iskaudinta.

kodel turetu pakartot, jei priminetu? tai kaip tik priesingai gali sugriaut santykius nuolatiniai priminimai ir kivircai. privest prie skyrybu... o jei nores eiti i sali, tai ir eis, nepriklausomai nuo to kaip daznai bus apie tai uzsimenama.
yra atleista, bet gyliai viduj tai pasilike ir tai prasiverzia ir greiciausiai dar ilgai prasiverz. bandoma save apgauti, kad yra viskas gerai, nors gyliai sirdyje nuoskaudu like... cia gal kokie psichologai padetu. arba reikia susiimti, susitaikyt (jau susitaikyta) su tuo kas buvo ir neprisimint to... kitaip lyg nesamoningai stengiamasi ir kita iskaudint, o tuo paciu lyg ir seima griaunama. o gal esme tame, kad jai ne seima (vaikai?), tai tos santuokos butu nelike... o dabar tenka dirbtinai buti kartu... tol kol bus imanoma. yra klaida, kai del vaiku liekama toliau ir vaidinama seima. reikia skirtis ir eit savais keliais, duot laisve... gal tie keliai vel susibegs, nes dabar gaunasi trintis.

Jei seima - jus du, tai truputi palauk. Yla is maiso greit islis, nereikia nei kontroles, nei sekliu biuro uzsakinet. Tik tada primink susitarima, o siaip nepriekaistauk. Jei susitarimo nesilaiko, nelaikyk jo, paleisk, nebent tau tokio reikia. Jei bendri vaikai, sudetingiau, pagalvok, ar susitaikysi, kai jie paaugs ir darys ta pati, kaip brangusis tavo. Vaikams juk nepasakysi: iseik ir negrizk visai, tu laisvas. Pagalvok ir priimk sprendima, tu taip pat zmogus.

buvo vienas kartas,bus ir antras tik vyras bus daug atsargesnis ,kad ''nepagautum''-apskritai tai vyrai linke i pologamija(naujienos neparasiau),belieka mano manymu 2 variantai arba skirtis,arba "nepastebeti" kaip kartais "nueina i kaire"...gali ir pati ''veltui laiko neleisti'' ....Ir cia aisku spresti tik Tau...

Tai kas cia per patarimaas? Zmogus klausia ka daryt, kaip sugebeti atleist, o tu siulai nepastebet ir paciai eit.. tai sau ir taikyk tokius patarimus. Toks pasisakymas jai naudingas ant tiek kiek mirstanciam zmogui nuodai. Apie poligamija irgi nereikia lia lia, statistiskai patvirtinta, kad moteru ir vyru einanciu i kaire skaicius skyriasi tik keliais procentais, viskas priklauso nuo socialiniu aplenkybiu, partneriu santykiu, seimos.

Buna tokiu zmoniu kurie niekad nepamirsta. Atleisti lyg ir gali, bet ne pamirsti. Pamirsta nuoskauda tik tada, kai pamirsta ta zmogu. As tokia.

man buvo tas pats ..mane isdave ...susitaikem...bet atleist nesugebejau...po kiek laiko ji isdaviau pati...
nemanau , kad tai imanoma pamirst...liks tas pyktis ir nuoskauda vistiek.....

Mie, kodel negalima pamirsti, jei nera pagrindo atsiminti Buna juk ir taip.

Sveiki.
Neturėjau tokios patirties, bet žinau, kaip sunku būti išduotai, - gal nuoskaudos kiek išblės, jei patarsiu, ką manau:
1. Kiek suprantu, fizinė išdavystė nuo emocinės truputį skiriasi. Pagal psichologų patarimus turėtų būti pavojingiau, kai tai emocinė (kai viskuo tikrai patinka jau kitas žmogus), o fizinė tarsi vyruose užkoduota, tik kiekvienas ją leidžia tai arba ne. Gali būti, kad tai didelis, skaudus jo suklydimas, dėl ko jis kankinasi, gailisi, bet jūsų vyras nori jus išsaugoti už tokią klaidą jo nuolat "nebepjaunant".
2. Atsilyginimas tuo pačiu - tik trumpalaikis palengvėjimas būtų jums pačiai. Kažkoks kerštas sąlyginai bus, bet tai apmaudo nepalengvins, tik viską sujauks.
3. Reikia surasti kaip nors savyje jėgų išlikti stipriai, atleisti ir dalinai suprasti savo mylimą žmogų (jei tik jis ne paršas ir tuo nesinaudos ateity). Būkite garbingesnė už jį, moraliai tvirtesnė ir švaria sąžine. Sako, apie tai reikia pasikalbėti norint išsiaiškinti, ko jam trūko, kad paslydo. Bet galima ir tos skaudžios temos nebeniurkyti vardan šventos ramybės.
4. Ir dar labai svarbu - tikrai sugebėkite atleisti ir pavėjui paleisti viską, kas skaudu. Jei laikysit savy, nuo graužaties ir stresų, noro viską kontroliuoti, o jei tai nevyks pagal jūsų reikalavimus ir pan., - visos ligos kimba, net tokios kaip vėžys ir pan.). Atsiprašau, jei nuskambėjo baisiai, bet šeimos gerovė priklausys tik nuo jūsų noro ir pastangų ramiai, harmoningai gyventi toliau ir išsaugoti šeimą.
Nuoširdžiai jums linkiu sėkmės (na, ir dar trupučiuką stiprybės, ir pagaliau viskas bus gerai)