Dabartinė lietuvaitė, jos elgesys – visiška priešingybė motinai, senelei, kurios saugojasi velnio ir tamsiųjų jėgų maldomis, žvakių šviesa, dabar savo žvilgsnį kreipia ne į žemę ir požemį, bet į dangų per tarpkojį. Fui, kaip negražiai pasakiau. Tai ne aš, o mintis iš romano. Prašom dovanoti.
Pagrindinis šio romano veikėjas toks Bernardas, kuris išaugęs chaotiškoje erdvėje tikras mamyčiukas - angeliukas, turėjęs mylinčius tėvus, iš motinos perėmęs tikėjimą, įsitvirtinęs mieste kaip klestintis verslininkas, beveik mafijozas, susikūręs materialųjį rojų, prabangą, blizgesį, neranda sau sielos ramybės, nes tamsioji, gaivališka, moteriškoji galia jį įtraukia į savą pasaulį, kur jį įsiurbia ir dvasiškai sunaikina jos kriauklė. Kultūros ženklai ten nelabai įprasminami: menas tampa merkantilus, vulgarus, primityvus, komjaunuoliškas a la "Stilius" ar "Žmonės", ar "BB žino" , sakyčiau, net šlykštus: tai verslas, pinigai, šou ir plikos mergos, dar visai nepilnametės, paryčiais gatvėje ar prie ežero, išlėkusios iš mafijozo rūmų ar pirtelės. Tokia šiandienos Lietuvas ir jos smurto plėtros departamentai, visagalė reklama, vulgarybių išaukštinimas - analo sudievinimas ir virtualiai įsimylėjusios trylikametės mergaitės žūtis iš Alytaus Vilniaus pamiškėje naktį.
