Meiles kaina

Ir 4 vaikų mama eis gatvėje į medžioklę??? taip tikitės rasti tą vienintelį??? Aš patylėsiu geriau.....
Labiausiai jums, Elena, ačiū už tai, kad atvėrėte man akis, kokių dar moterų šiais laikais būna.... Neduokdie ant jūsų užšokti....

Elena, nesakiau kad jums gresia nepasveikimas - to niekas negali žinoti. Manau kad viskas jūsų rankose ir čia jūs sprendžiate. Sutelkite dėmesį į save ir vaikus, kuriems dar reikia jūsų globos. Jei vyras jums yra brangus - atsiribokite vis tiek, žiūrėkite tik savęs. Matysite kas iš to išeis. Jei norite jį palikti - taip ir padarykite. Tik jūsų valia. Jūsų sveikata, gera nuotaika ir galiausiai laimė yra pirmoje vietoje. Vaikai, matydami mamą ramią, patys pajus ramybę...Linkiu jums ramybės.

Jūs nesupratote šios moters . Jei jos padėtyje nebuvote, suprasti sunku.

Svetlana, aciu uz supratima. Kiek jums paciai uztruko isbristi is panasios patirties?
Man suduzo gyvenimas. Jau eina ketvirta savaite, o as visai negyju. As 20 metu gyvenau pasakoje: grazi seima, mylintis ir isiklausantis vyras, linksmi vaikuciai. Tai as taip jauciausi, o ne kaimynai tiap pasakojo apie mus. As gyvenau laimeje ir susiklausyme. Ir beveik netiketai (visus metus meluojant ir slapstantis) man pranesama fragmentai tiesos, o as pati atgaminu visa ivykiu anatomija. Atrodo jau viskas nurimo, jis pasirinko mane, bet....Jis sau dar neatleido, tad tarp susitaikymo zodziu vis islenda mano kaltes ieskojimo, kad tai buvo neisvengiama (taip sake jam psichologas), kad as ji apleidau, dariau jam spaudima aukstais standartais. Uz dabartine savo sielos ramybe dabar atiduociau visu 20 metu buvusia laime. Jo psichologas jam israse kelis menesius gyvenimo atskirai: kad ismoktu gyventi nepriklausomai, issivaduotu is prisirisimo prie manes, nes jo prisirisimas nesveikas (suprask: kaip jis gyventu, jei as mirciau)... Bet as jau dabar mirusi. Kaip tik sia savaite suplanuotas pas mus remontas: as juo ir rupinuosi, perku medziagas, sprendziu su statybininkais reikalus. O jis atvaziuoja pasibuti kelias valandas su mumis, nes jis suprask niekur neisejo, tik nakvoja kitur.... Mane tikrai blogai auklejo, neparuose tokioms situacijoms. Uztat mano vaikai jau bus visko prisiziureje. Kaip psichologas sake: kaip tu taip ji praziurejai.... Praziurejau. Aciu uz eteri ir uz jusu visu reakcijas. Kalbejimas ir skaitymas kazkiek guodzia. Girdejau su mano diagnose isgyjimas ateina ne anksciau kaip po metu.

Man suduzo gyvenimas. Jau eina ketvirta savaite, o as visai negyju. As 20 metu gyvenau pasakoje: grazi seima, mylintis ir isiklausantis vyras, linksmi vaikuciai. Tai as taip jauciausi, o ne kaimynai tiap pasakojo apie mus. As gyvenau laimeje ir susiklausyme. Ir beveik netiketai (visus metus meluojant ir slapstantis) man pranesama fragmentai tiesos, o as pati atgaminu visa ivykiu anatomija. Atrodo jau viskas nurimo, jis pasirinko mane, bet....Jis sau dar neatleido, tad tarp susitaikymo zodziu vis islenda mano kaltes ieskojimo, kad tai buvo neisvengiama (taip sake jam psichologas), kad as ji apleidau, dariau jam spaudima aukstais standartais. Uz dabartine savo sielos ramybe dabar atiduociau visu 20 metu buvusia laime. [/quote]

Moteriške, jūs buvot akla ir esat akla.
Tai, ką jūs vadinate 20 metų pasakos, tai arba jūs visai nieko nesuprantate, anei savo vyro, arba žiūrėjote ir matėte tik save. Nes joks vyras nebėgs iš 20 metų pasakos ir susiklausymo. Žmogui jau taip užkniso, matyt, viskas, jau taip buvo blogai, kad metė jus ir jūsų 4 vaikus ir nuėjo į niekur. Paaukojo pasaką dėl ko???
Nebuvo pas jus jokio susiklausymo, nepažinojote savo vyro visai ir nesistengėte pažinti, jei prieš 10 ar 5 ar 2 metus neįžvelgėte properšų toje ,,pasakoje".
Reikalavote, spaudėte ir tai, ką gaudavote iš jo, vadinote pasaka, o žmogui tas spaudimas turi ribas. Jis nori būti mylimas vyras, o ne daiktas, iš kurio išspaudžiama pinigai ir visa kita, ko moteris pageidauja. Toks finalas anksčiau ar vėliau prognozuojamas......
Kada paskutinį kartą paklausėte jo, kaip jis jaučiasi ir ar jis laimingas?

suduzusio puodo niekad nesuklijuosi ir seimos jau nebus.

Moteriške, jūs buvot akla ir esat akla.
Tai, ką jūs vadinate 20 metų pasakos, tai arba jūs visai nieko nesuprantate, anei savo vyro, arba žiūrėjote ir matėte tik save. Nes joks vyras nebėgs iš 20 metų pasakos ir susiklausymo. Žmogui jau taip užkniso, matyt, viskas, jau taip buvo blogai, kad metė jus ir jūsų 4 vaikus ir nuėjo į niekur. Paaukojo pasaką dėl ko???
Nebuvo pas jus jokio susiklausymo, nepažinojote savo vyro visai ir nesistengėte pažinti, jei prieš 10 ar 5 ar 2 metus neįžvelgėte properšų toje ,,pasakoje".
Reikalavote, spaudėte ir tai, ką gaudavote iš jo, vadinote pasaka, o žmogui tas spaudimas turi ribas. Jis nori būti mylimas vyras, o ne daiktas, iš kurio išspaudžiama pinigai ir visa kita, ko moteris pageidauja. Toks finalas anksčiau ar vėliau prognozuojamas......
Kada paskutinį kartą paklausėte jo, kaip jis jaučiasi ir ar jis laimingas?[/quote]

O manes paklause kaip jauciuosi, ko noreciau? Kaip galima paklausti nesnekancio? Taikiausi visa gyvenima, kad nepasakyti stipresnio zodzio, neparodyti savo susierzinimo ir tas taikymas man nebuvo sunkus. Maniau, kad tiamano indelis i seima, kad as taip gludinu savo astru charakteri. Kai jam stresas, jis uztyla isvis, uztildavau ir as, islaukdavau jo laika, po to artedavau is leto. Maniau, jei tyla, tai geriau nei barnis. O jis I barnius nesivelia, barniu jis neatlaiko. Sia zinute priemiau kaip seimos modeli. Suklydau? Reikejo kocelu mojuoti? Dabar suprantu, kad reikejo. Va apie savo darba as kalbedavau be tylejimo, su azartu ir tas ji siutindavo, man buvo uzdrausta paskutinius 5-erius metus apie tai kalbeti. Bet as nesusilaikydavau, tarskedavau kaip ten sekasi, kas ten vyksta. Ar tai nusikaltimas? Ar tai nemeile? Bet jei turi poreikiu, tai argi negalima apie juos uzsiminti? Kodel kitas turi spelioti, uzsiimti psichoanalize? Gal galima visgi tiesiai pasakyti: mane traukia kita moteris. Mano brolis (agresyvus mergisius) tik itare, kad bendradarbe jam rodo keista demesi, ismove is darbo per 4 men, kad niekas neuzsimegstu. O maniskis leidosi tos moters vedamas per visas stadijas letai letai. O jau ivykus lemtingam ivykiui: I krumus su kaltinimais. Tai gal reiktu prisimti atsakomybe? pripazinti kad nuskriaude abi? Bet jis visada atsakomybe atiduodavo man, as ja ir pasiimdavau. Dabar lygiai tas pats: atsakomybe man.

Tai kokia čia pasaka, jei negalima tam tikrom temom kalbėti 5 metus, jei kažkas siutina, bet apie tai nekalbama? Vadinasi buvo šeima su visom savo problemom, vienas prisitaikė ir mažiau tame matė problemą, o kitas neprisitaikė ir nekalbėjo. Bet gerai jam irgi nebuvo. Atėjo laikas ir visa tai iškilo paviršiun. Baisu, kai tarp žmonių 20 metų tokie santykiai..... Ir dar baisiau likusius 20 metų taip nugyventi, kai iš namų išeis vaikai ir reikės gyventi dviese ir kalbėtis arba tylėti tik tarpusavyje.
O pasaka?..... Moteriške, nežinote, kas yra darbus gyvenimas, jei tai vadinate pasaka. Kitas gal įvardintų pragaru.....

Vis tiek tai buvo puikus metai. Daug svelnumo, pasitikejimo, ramybes, tikrumo. Tik paskutiniai metai (kai jau viskas vyko uz nugaros, slapukavimas) buvo sunkus, kai jauti itaruma, bet nesupranti ka. Jis mane liuliavo tuo iprastu svelnumu, demesiu. O as daviausi buti liuliuojama. Man po truputi lengveja. Kalbos ir laikas gydo.Gal jei butume baresi, dabar ne nebutu sunku. Siuo metu sunkumas gludi tuose kaltinimuose: kalta, kad jis nuklydo, kalta, kad jis sunkiai ir nepagydomai susirgo. Dar spalio menesi verkiau I pagalve del diagnoses: per du metus paralyzius ir mirtis. O dabar sios mintys atsitrauke. Gal cia is tiesu toks pratinimosi periodas prie dar baisesnio gyvenimo isbandymo.Dekinga forumieciams uz kieta kritika. Ji leidzia pamatyti kad glaima I pasauli ziureti ir kitomis akimis.

O gal atvirksciai, meile vertybe. Tik antrai pusei nera vertybe. Susizavejau ir lekiu sparnus pakelusi (es), nes tai meile. Praeis grisiu, iki kito karto