Meiles kaina

Matai pavasarime, netgi, vadinamas tavo mylimasis jau sako, kad naudoji psichologini smurta. Jei myletu, nesakytu taip. Taip, kad prisisvaigai su ta meile. Ir patikek, negyvens jis su tavimi, bet seksuot gales

Idomu. Kuom patogus? Ar cia tu taip manai? Kazkuriame forume skaiciau irgi panasia situacija. Ten irgi, tipo vyras toks ir anoks buvo, o meiluzis princas ant balto zirgo. Bet pasisotino meiluzis ir paliko ja. Tai jau vyras pasidare nuostabus. Ka jau ka, bet jus moterys mokat uzsiimti kuryba

Jokių sau kaltinimų neprisiimkite. Dar betrūko, kaltinti jus dėl savo paties nuklydimo ir ligos Liga duodama kaip bausmė už nuklydimą, ir baudžia save pats žmogus pasąmoningai. taip kad, nusiraminkite ir gyvenkite savo gyvenimą. Gaila vyro, bet juk negali nei vienas gydytojas tiksliai pasakyti, kas kada mirs...

Elena, jūsų niekas niekuo nekaltina. Kad teisti ar kaltinti kitą žmogų, reikia apsiavus jo batus nugyventi jo gyvenimą ir patirti visas jo skriaudas ir nesėkmes. Tik tada galėsime matyti jo akimis.
Jūs tik nurimkite ir pabandykite į viską pažiūrėti iš šalies. Be gailesčio sau, be kaltinimų jam. Jei galite, pabandykite įlįsti į jo kailį ir suprasti, kodėl taip įvyko.

Duosiu vieną gyvenimišką pavyzdį.
Jis - mano grupiokas, su kuriuo ne vienas pūdas druskos suvalgytas, ji - likimas lėmė - gal prieš 3 metus tapo mano kolege. Iš šono darni šeima, nugyvenusi beveik 20 metų, dukra studentė, kai kas jai net pavydi tokio vyro. Nes labai sukalbamas, suprantantis, atsižvelgiantis į jos norus.....
Tai va - buvo jos 45-metis, kaip tik vasarą, vyras padovanojo jai kelionę į Graikiją, tiksliau abu išskrido. Mes, aišku, tokių atostogų ir vyro beveik pavydime....
Po Graikijos ji grįžo kaip ant sparnų - kiek jai ten rūbų jis nupirko, dar kažkokį papuošalą, visas parduotuves kartu aplankė ir restorane buvo... O kokie pajūriai... Mes, aišku, kai kurios vienišos, lyg ir pavydime.
Po kelių mėnesių, buvo ruduo, pamenu, atėjo ji į darbą vos gyva, nes JIS JĄ PALIKO. Išėjo kažkur nuomotis, ji aišku, netiki, galvoja, kad pas meilužę. Rauda, nevalgo, sukūdo, nes ,,buvo gyvenimas kaip pasaka ir staiga kaip iš giedro dangaus". Ašaros, kabinete beveik gedulas....
Prieš Naujus Metus sutinku jį grupės susitikime. Šokame, pasipasakojo.
Visą amžių dėl jos stengėsi. Jis norėjo antro vaiko, ji - ne. Jis nusileido.
Kai pirko naują būstą, jis norėjo kito, bet ji taip užsispyrė, kad jam neišlaikė nervai, nusileido. Gaila buvo, kad dukra matys tėvų nesutarimus.
Remontas buvo pagal ją, už jo pinigus, na bet ko nepadarysi dėl šventos ramybės?
Atostogaudavo kasmet pajūryje, nors jis nekentė to sausakimšo pliažo, to gulėjimo ant smėlio. Jai to reikėjo, o jam reikėjo, kad namie būtų ramybė. Darbe ir taip buvo, kas skylę galvoje išgręžia.
O paskui ji mirtinai užsinorėjo į tą Graikiją. Nes ir ta draugė buvo, ir kita nuvažiavusi. Nors jos ir vyrų neturi, ale nuvažiavo, o jis tai negali jos nuvežti?
Jis pasiaukojo, nuskrido jie kartu, ji privertė jį vaikščioti po parduotuves, kurių jis nekenčia, gulėti karštyje prie jūros. Jis tylėjo, darė ko ji prašė ir mąstė, mąstė, mąstė ir pagaliau pamatė viską visai kitoje šviesoje. Suprato, kad jie visai svetimi žmonės, kad jis jai dzin ir kad jei ji būtų jį tikrai mylėjusi, būtų leidusi jam pasilikti Kaune ir tą savaitę žvejoti su draugais. Bet ji nemėgsta jo draugų, nes ,,tie alchašai tik alų maukia" ir todėl jį taip užima darbais namie, kad jam neliktų laiko draugams.
Plius toje kelionėje jai nepatiko viešbutis, todėl jai visą savaitę ,,skaudėjo galvą" ir meilės tokiu atveju nebėra.
Nė menkiausio dėkingumo jam už kelionę, tampymąsi po parduotuves, dovanas nebuvo. Tipo - vyras privalo.

Ką noriu tuo pasakyti?
Kad vyrai ir moterys yra skirtingi ir ten, kur moterys mato pasaką, dažnai vyrui tėra atidirbimas šeimos labui dėl šventos ramybės. Mano grupiokui ta kelionė galutinai atvėrė akis, šalia ko jis gyvena ir kas nusimato ateityje.
Todėl grįžus jis apsisprendė ir nusprendė pradėti gyvenimą iš naujo, be jos. Nes nebenori būti pastumdėliu ir nori būti mylimas ir gerbiamas.
Būstą paliko jai,kaip kompensaciją už pragyventus metus. Jis džentelmenas. Be to jis uždirba, bus tų būstų.

Nieko nenoriu tuo pasakyti. Tik kad geriau pasimokyti iš svetimų klaidų, ne savųjų.....
Kabinete vis dar gedulas.

As atrodo pradedu susivokti erdveje ir laike. Sis kvailas neistikimybes epizodas man aptemde samone ir is mano samones istryne ta baisia vyro liga, del kurios mes visa seima ejome is proto, neigeme ja. Bet vakar as praregejau. Kas man yra svarbu: gyvas vyras ar kazkokios zmoniu sugalvotos ambicijos del neistikimybes? Kai zmogui gresia mirtis, viskas tampa nesvarbu. O kai tai paliecia tavo mylima zmogu, daraisi neadekvatus. Dabar as jau zinau, ka as turiu padaryti del jo, ir nieko nebus per daug padaryti, kad jo bent tie paskutiniai metai butu kiek galima smagesi ir ramesni. O as dar svajojau apie senatve drauge, kai man likimas tik siulo kelis menesius iki invalidumo ir metus iki visiskos negalios, 2 metus iki mirties. Stebiuosi, kaip psichologai to nepamate, o vedziojo mus abu po neistikimybes labirinta. Ne bereikalo psichologija priskiriama socialiniams mokslams (plepologija be isipareigojimo).

Vos ne mano istorija.

Betgi jūs, Elena, pati pamatėte, ko norite . Šito joks psichologas už jus nepasakys. Jie tik vedė jus tais labirintais, į kuriuos jūs juos įsileidote... Įsipareigojimus psichologai turi. Bet jie atsakingi už savo darbą, o ne už jūsų sėkmę. Jie tik veidrodis, ramstis... Nežinau kaip su jumis dirbo psichologai, klaidų tikriausiai padaro visi. Bet aš prisimenu kaip jūs pristatėte savo problemą. Visą laiką minėjote tik neištikimybę - štai ir mums pateikėte tą labirintą. Ir tik iš priešpaskutinio komentaro sužinome kad jūsų vyras sunkiai serga... Jūs pati tik dabar tai supratote, atsipeikėjote.. Juk davusi siuvėjui drobės, nesitikėsite, kad jis jums iš jos pasius kailinius?....

Ir šitą istoriją pateikėte kaip pamokančią.... O Dieve Dieve.
Kažkoks nesubrendėlis, susigaudė.... ir apsisprendė... pradėti gyvenimą. Tylėjo tylėjo kaip kiaulė ir kirto. O kas neleido pradėti naujo gyvenimo šeimoje ir nebūti tuo pastumdėliu, kas draugdė kalbėtis ir sakyti, kas negerai, kaip netinka, kaip keičiame. O čia ... kaip didžiausias bailys ir niekšas, trenkė viską agresyviai ir pasiplovė. Ir dar moteris tokį teisina.
Ar nebijai pati tapti tos "nesusipratėlės" vietoje vieną dieną - kai nieko nepaaiškinęs , laikytas artimas ir savas žmogus į viską nusispjaus ir dings. Šlykštu ir liūdna. Lengviausia viską mesti ir ale "didvyriškai" pasitraukti. Čia mažvaikiškas pabėgimas nuo problemų sprendimų, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už šeimą ir gyvenimą artimų žmonių.

Sutinku su paskutinio svečio komentaru. Kur buvo vyro balsas, nuomonė? Nematau nieko blogo, kad moteris sako savo nuomonę, kokio buto ar kokių atostogų ji nori. Jei vyras neturi balso, tai čia jau ne jos problema. Šeimoje ne visi visada "balsuoja" už tą patį. Tam ir yra kompromisai,vyras ir žmona tariasi. O čia taip jau staigiai prabusti iš miegų... Nežinau, toks jo charakteris turbūt. Pasalūnas, chameleonas... Nėra ko gedėti moteriai , jei visą gyvenimą žmogus nenuoširdus buvo. Nors perskaičius istoriją man jo pagailo...

Aš nieko nesmerkiu ir neteisinu. Geriau tą energiją, kurią sueikvojame kitų smerkimui, panaudoti supratimui.
Aš tik pabandžiau parodyti, kaip visa tai atrodo iš skirtingų barikadų pusių. Juolab, kai pažįstami žmonės, viskas kažkaip ryškiau ir skaudžiau atrodo. Verčia mąstyti.

,,Nesusipratėlės" vietoje būti nebijau.
Kai tik pamatysiu, kad kitas arba aš dūstu būdami šalia, tuoj pat išeisiu ir kitą paleisiu.