Elena130: As siuo metu esu lygiai tokioje situacijoje, tik kitoje barikadu puseje. Tai mano vyras su 15 metu jaunesne igyveno medaus menesi komandiruoteje. Is kart po sios komandirutoes mes isvykome I savo brangiaja kelione. Turbut nereikia sakyti, kad tai buvo pragaras man, nors as nicnieko nesupratau, kuo nusidejau. Kai prisipazino, tiksliau eme demonstruoti po maza dalele, kad pati viska suprasciau, man dar teko "malonumas" isklausyti intymias detales, kaip jie tai dare, kaip jis ja tenkino, kokius jausmus isgyveno ir isgyvena dabar. Dabar jis kankinasi, bet ne todel, kas ivyko, bet todel, kad jam sazine neleidzia manes palikti. Tad dabar kankina mane dvigubai. Pasakoja apie meile jai ir apie tai, kaip as ji kankinu, sudarydama itampa namie. As isterijos pagauta, leptelejau, kad skyrybu atveju jis liktu be nieko. Tai jis pavadino baisiausiu pasaulyje santazu. Vienu zodziu, jauciuosi kalta del jo ir jo drauges kancios. Kazkokia nesamone: zodziu jis sako, kad iseiti nenori, bet elgesiu sako, as iseinu. Kur man detis!!!!!
Elgesys daug svarbiau už žodžius. Pasakyti galima ką tik nori. Jis bijo likti "be nieko". Paleiskite jį, tegu eina ir lieka su tuo, ko jūsų nuomone nusipelnė. Nieko tai nieko. Jei kažką jam duosite, tai irgi gerai. Spręsti tik jums, ir jūs padeties šeimininkė. Kaltė dėl ko? Dėl to, kad šeimoje netvarka, atsakingi abu. Bet jūs nepuolėte į meilužio glėbį. Kaltinti savęs nereikia, jūs likote šeimoje. Paleiskite ir matysite toliau kas bus.