Tu žinai, aš visą savo gyvenimą, kiek atsimenu, turėjau labai daug dėmesio, labai daug simpatijų savo atžvilgiu. Bet pasakyti, kad tai suteikia žmogui didelę laimę - na nežinau... Pasitikėjimą, savivertę pakelia, to neneigiu.
Bet iki pilnos laimės vistiek reikia to mylimo, o ne tik mylinčių ar geidžiančių tavęs.
Nelabai įsivaizduoju kaip tu sugebėjai užšokti ant tokių, kuriuos ,,tu beprotiškai, o jie tau užpakalį''...
Kažkas čia ne taip. Tu ir dabar kažkaip ne taip mąstai, kaip reikėtų.
Linkiu tavo maištingai sielai susigaudymo savyje. Linkiu ramybės...
Ačiū už palinkėjimus
Ugnele, genys margas, pasaulis dar margesnis , negali visi vienodai gyventi, elgtis, mąstyti... Be mano istorijos detalių, suprantu, kad sudėtinga suprasti, kaip aš taip "užsišokau", net pati dabar stebiuosi savo "sugebėjimu" , bet paliko randus neužgyjančius...
Galbūt ne visos kvailutės įsimylėjusios, bet manyje meilė ir sveikas protas riejasi, kaip šuo su kate , todėl atėjus meilei, protas išeina atostogų ir atvirkščiai, kai meilei varteliai uždaryti, pradedu logiškai mąstyti.