Mane paliko

Reiktu skirti [b:1kbjgqpb]skausma[/b:1kbjgqpb], kai tave paliko ir[b:1kbjgqpb] nenora[/b:1kbjgqpb] paleisti to zmogaus. Nenoras ir yra egoizmas. O skausmas - tai labai zmogiska. Galima paleisti zmogu, palinketi jam geros kloties - ir labai kenteti, bet tai nera egoizmas. Abejoju, ar egoistas geba ilgai ir sunkiai kenteti...

Ačiū, Svetlana, sustatėte viską į vietas

Bet kaip dažnai būna, kad žino, jog nelemta kartu būti, na netinka vienas kitam ar riejasi kaip katė ir šuo, bet yra toks durnas savininkiškumas. Ot mano ir viskas. Tai kas, kad tas kitas gal kenčia šalia būdamas, bet nepaleisiu ir tiek.
Arba kodėl niekas nepagalvoja, kad tam, kuris priėmė sprendimą skirtis (liaudiškai - paliko) irgi nėra lengva. Juk ne iš gero taip nusprendžiama. Ir dar kaltę jam dažnai bandoma primesti už tą palikimą.
Juk dažniausiai dėl santykių nesusiklostymo kalti abu, tik vienas būna ryžtingesnis ir padaro galą tokims santykiams.
Čia šiaip, pamąstymui....

Labai aciu uz patarimus Jus teisus, mano savininiskumo jausmas trukdo tiesiog paleisti ta zmogu. Jam dabar yra geriau, jis jauciasi suprastas salia kito zmogaus, o as elgiuosi kaip egoiste nenoredama ji palikti. Darau blogiau sau ir jam, nes toks nusistatymas neleidzia man kurti savo naujus santykius bei istisai jam primenu apie save.
Manau laikas ir kitas artimas zmogus padetu man islysti is sios dobes,t.y. baigti jam skambinti, rasyti. Nes tai tik pablogina mano savijauta, numenkina mano oruma. Tik, kaip ilgai reikia dar kenteti...

Aha, va būtent taip ir mąstyk.
Galvok, kad tau svarbu tavo orumas ir išmok nelįsti į akis žmogui, kuris jau turi šalia kitą.
Ir antra, svarbiausia šioje situacijoje - kad tu vietoje to, kad būtumei nei pagauta, nei paleista, esi laisva kaip paukštis, atvira naujoms paieškoms, naujiems santykiams, naujoms galimybėms...
Kam tau žmogus, kurį tu prievarta bandai grąžinti link savęs, jei būdama jauna, gali rasti savo tikrąją gyvenimo meilę ir laimę.
Sėkmės!

Na, na... ir kas tai yra? Kas mus vercia linketi geros kloties tam isdavikui. Turbut tikrai ne egoizmas , taigi kas?

Kartais paluzta ir labai stiprus zmones. Skirtumas tarp ju ir musu tik toks, kad jie zino, kad tai gali ir butinai atsitiks bent karta gyvenime.

O tave gyvenimas kol kas tik grudina Kada nors suprasi...

[color=#00BF00:qyva7lev]Na, na... ir kas tai yra? Kas mus vercia linketi geros kloties tam isdavikui. Turbut tikrai ne egoizmas , taigi kas? [/quote][/color:qyva7lev]
Tai gali būti altruizmas, kuris, kaip bebūtų liūdna, taip pat yra tam tikra egoizmo forma, nes dauguma altruistų tikisi atpildo, jei nesąmoningai, tai pasąmonėje, jei ne šioj žemėj, tai po mirties...
Žinau, kad rizikuoju supykinti daug žmonių, kurie mano, kad yra visiški nesavanaudžiai, bet, jei giliau pasikapstytų savyje -rastų daug ką už to nesavanaudiškumo ir atsidavimo kitam, tik ne visi tai daro.
Taip, visi esam egoistai, daugiau ar mažiau. Svarbu kiek tame gyvenime sugebame valdyti savo egoizmą, kiek pažabojam jį vardan kito.
Bet tai tikrai žmogiška, tai duotybė. Būdami tokie, stengiamės suprasti ir kitą, keisti save, savo poelgius tam, kad būtų geriau esančiam šalia. Daug baisiau, kai naudojamasi kitais žmonėmis kaip daiktais, nekreipiant dėmesio į jo jausmus.
Nelinkiu niekam tokių sutikti, nors ir jų vietoj būti nenorėčiau.

Manau, tai altruizmas. Arba noras gero mylimam ar myletam zmogui. Sakoma,kad tikrai mylintis paleidzia, nes linki gero. Galima manyti, kad tai pasleptas savanaudiskumas: tikima, kad palinkejus skriaudikui (ir ne tik) sekmes, ta sekme sugris palinkejusiam. O gal cia veikia visi 3 dalykai kartu.Nagi rinkites - kas jums labiau artima?

Tebunie altruizmas...nors as sakyciau , kad tai siuo atveju zmogiskumas, arba tikrasis as ,arba tikrasis ego kuri dazniausiai uzgozia zmogaus protas... tik jis negali but savanaudiskas ,bet Is esmes tai ne sios temos diskusija, todel ne taip ir svarbu