Mane paliko

Butent Kaikada. Laikas tai laiko tarpas per kuri isgyvename, sveigstame, augame ir tt.
Kiek to laiko, va tiek kiek lemta. Kol susidraugauji. Kol priimi tai.

Taip, laikas gal ir pagydys, bet zaizda visam gyvenimui liks. Nes tai buvo man labai artimas zmogus, su kurio praleidau beveik puse savo gyvenimo. O dabar viskas apsiverte aukstyn kojom.
Mes abu zinojome, kad reikia skirtis, ir tai buvo vienintelis budas, tik dabar jam ne taip skauda kaip man, nes jis turi naujus santykius, o as likau ant ledo. Ir tai be galo skaudu.

Pažvelk kitaip Po tavo kojom ledas, dėkis pačiūžas ir mėgaukis ledu Taip be galo skaudu, kai palieka, bet tu gavai neikainuojamą pamoką ateinantiems santykiams, būk stropi mokinė, nes bus skaudžiau jei pamokos neismoksi ir ji kartosis
nebijok skausmo, pažiūrėk į savo vidų jei žinai kas yra skausmas žinai kas yra jaustis laimingai. Uždek žvakę ir pašildyk delnus, pažiūrėk į liepsną , pažvelk, matai kaip žvakės liepsnoje dega tavo skausmas o jo vietą per delnus užpildo švelni šiluma, nusišypsok ir nuo šios akimirkos tiesiog būk LAIMINGA

Atsiprašau už nuomonę, Raanan, ir norą padėti žmonėms, bet jūsų patarimai amerikoniški. Taip, gražūs, taip, teisingi, labai smagu juos skaityti, bet tam, kad jie taptų ne tik žodžiais, reikia išgyventi skausmą, reikia laiko tam. Tam, kad žmogaus požiūris pasikeistų į tokius dalykus, reikia, kad daug kas viduje susitvarkytų, susidėliotų kitaip. Tai greitai nevyksta ir negali vykti, jei žmogus nėra paviršutiniškas. Kartais žmogus, paklausęs tokių patarimų, pasijunta dar blogiau, nes atrodo -tik tiek tereikia, o aš to nesugebu.
Manau, reikia tikėti, kad kada nors tas požiūris pasikeis taip, kaip jūs ir siūlot, bet ne iš karto, o kada tai bus, kiekvienam skirtingai.
Sėkmės autorei tikėjime

Lolita, tavo skausmas natūralus, kitaip ir būti negali, kadangi praėjo dar labai nedaug laiko.
Bet kada nors tu suprasi, kad tai pati geriausia išeitis tavo atveju.
Jūs labai jauni, o tokiame amžiuje žmonės bręsta, keičiasi. Jie dar ieško savo vietos gyvenime.
Spėju, kad tai buvo graži vaikiška meilė, o paskui pamatėte, kad jūsų keliai padeda išsiskirti.
Patikėk manim - nieko gero nebūtų gavęsi iš to, kad jis dar būtų kurį laiką buvęs su tavim. Negali vienas planuoti vestuvių... O dar blogiau būtų buvę, jai būtumėte išsiskyrę po kelių santuokos metų, kai gal ir vaikutis jau būtų...
Gyvenimas yra sudėtingas, jis visada pateikia žmonėms įvairių išbandymų, kad jie vėliau įvertintų tikrąją laimę.
Ir negailėk savęs. Žinok - nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Tegul šitas išsiskyrimas tau padeda surasti Tau skirtą žmogų.
O liūdesys kartais reikalingas, kad pamąstyti, kad suprasti, kad pagalvoti, perkainoti kai ką.... Ir atleisti...

Per prievartą žmogaus laimingo nepadarisi... Viskas tesis tiek, kiek norės pati autorė iki tos akimirkos kai ji nuspręs keisti savo padėti.

Kuo didesnis zmogaus egoizmas, tuo didesni skausma jis patiria kai kazko netenka.

Čia tu labai teisus...

Vau. Gal tai ir tiesa, net nepagalvojau.
Bet galvoju toliau - tai tie, kurie be jokio sąžinės graužimo keliauja per žmones, palikinėdami visus ir net neatsisukdami, tai ką, jie tie geriečiai nesavanaudžiai, tie TIKRIEJI ŽMONĖS????

Nepasakysi, kad Jūs neteisus, bet... kentėti kažko netekus taip žmogiška.