Tai nebutinai puikybe, kaip ir pasitikejimas - nebutinai pasikelimas. Tai ne maištas, gal veikiau liudesys, jog suduzusio laivo nuolauza ismete mane i anksta sala su gausia aborigenu populiacija. Aisku, galima gyvent ir pas juos: man patinka kepsniai ant iesmo, ir naktimis ju bugnai prie lauzo visai smagiai sugroja . Dideliu skirtumu lyg ir nera, kol nepradedam gilintis i pasaulius, kuriu nesimato. Gilintis – ir idomu, ir kartais desperatiska...
Netaikau siu zodziu visiems. Taikau daugumai. As esu toli nuo daugumos, toliau nei galejote isivaizduoti. Stai tiek. Gal jau uzteks apie mane?
Fotografe,
ką turi mąstyti,šnekėti, daryti žmogus - pasirenka tik jis pats, o ne žmonės už jį. Kažkas didžiųjų yra pasakęs, kad svarbiausia žmogaus užduotis gyvenime yra tapti SAVIMI. Tai aš ir vadinu būti žmogumi. Mes turime pasirinkimą kažka daryti arba nedaryti visiškai nieko. Virsti gyvuliu. Tapti šventoju. O pasitraukti nuo aborigenų, jei jau lemta šalia jų gyventi, yra nebūtina kad taptume savimi. Daug neordinarių asmenybių jaučiasi taip kaip jūs, patikėkite... Vidutinybėms ( ne ironiška prasme) gyventi lengviau, nes jų mąstymas lengvesnis, paprastesnis. Jei neskaitėte V. Franklio "Žmogus ieško prasmės" - rekomenduoju.