O, pagaliau!!! Ta vyriška nuomonė, kurios taip ilgai laukiau!!! Ačiū!!! O tai jaučiaus kaip kokia vieniša aborigenė, užsimaniusi neįmanomų dalykų: meilė, jausmai, dvasinis ryšys - pirmiau, sex - paskiau, kaip visko natūrali tąsa!!! Juk ir arklys paprastai statomas prieš vežimą , o ne atvirkščiai? Tik kad gyvenime retai taip būna( arba - beveik niekad) . Dažniausiai - vyriškoji žmonių pusė kažkodėl skuba, neiškenčia, neturi kantrybės sulaukti to dvasinio ryšio ir lenkia kuo greičiau prie sex - kaip "savaime irgi gero dalyko", bet ...tiek tik ir teįvyksta - tik sex ryšys, o visa kita numiršta net neprasidėję Ir palieka ta naivi moteriškė kvailės vietoje - tarsi ir susipažino, ir "šį tą gero" gavo iš to vyriškio (pvz. - sex, kaip sakė - savaime neblogas dalykas, nesiginčiju), o jai pačiai ko reikėjo - to bendravimo džiaugsmo, jausmų , vilties susirasti savo žmogų - taip ir nebesuspėjo niekas apie tai net pagalvoti... Gavai nors pasidulkinti, moteriške, ir džiaukis. Kitoms nė tiek nekliūna!!! Iš to "suderinamumo" procento, ką prisiunčia sistema , sunku apie žmogų spręsti. Visi apie save rašo, kad yra normalūs žmonės, nori jausmų, šilumos, švelnumo. O kai susitinki gyvai - tai...kažkaip... tingisi su tuo arkliuku ten vazotis, tegul jis ten laisvai pasigano kurnors pievose, o vežimukas - tai jau konkretus dalykėlis, savaime geras, arti, lengvai pačiumpamas... Tokia realybė. Nesureikšminant, nedarant didelės tragedijos, žinant, kad ČIA YRA TIK PADEDAMA SUSIRASTI, KAD ČIA TIK TOKS ŽAIDIMAS, gyventi galima Bet šiaip, liūdnoka...
