Kam tokie kraštutinumai – keep it simple, seksas yra seksas ir kur „dumpinti“ yra skirtumas, nereikia leistis į kraštutinumus ir taip nuvertinti, tačiau nereikia ir žiūrėti pro rožinius akinius, jo aukštinti ir manyt jog tai kažkas dieviško ar labai jau reikšmingo. Nežiūriu į moterį, kaip į kažkokį daiktą, vien sekso objektą. Moteris – žmogus, asmenybė ir man įdomu ką ji masto, apie ką galvoja, ką ji veikia, kokie jos pomėgiai, man įdomi jos pasaulėžiūra, nuomonė įvairiais klausimais. Vien kūnas „sotumo“ jausmą garantuoja labai trumpą laiko tarpą, natūralu – nes vien kūniška aistra niekada negali būti tvirtas pagrindas. Jeigu moteris atrodo žavinga diskutuojant, jeigu ji atrodo žavingai kažką darydama, jeigu ji patraukli tiek su makiažu ir vakarine suknele, tiek be jo ir su paprastu apdribusiu nertiniu – vadinasi ant to kažką jau galima „statyti“. Nereikia manyti, kad atsiguliau/pasiguldžiau – tai jau aukščiausias taškas, tikslas pasiektas, tokie santykiai daugeliu atvejų tėra linkę regresuoti, o iš čia atsiranda ir įskaudintos pusė, taip ir gimsta kuiliai, taip gimsta ir gyvatės. Galim labai daug vynioti į vatą, kad kažkam nebūtų „neskanu“ , bet ar tai kažką keičia, visi individai turi savo apsisprendimo laisvę ir prieš priimdami vieną ar kitą sprendimą, prieš vienaip ar kitaip elgdamiesi turėtų pagalvoti – ar teisingai elgiuosi ir galų gale ar šitas žmogus yra to vertas, ar jis tikrai tai įvertins.
Nė vienai merginai, nesu melavęs ir sakęs, kad myliu, tokiais žodžiais niekada nesišvaisčiau ir nesišvaistysiu jeigu to nejaučiu, pajausiu - manęs čia tikrai nebus. Nesąžininga prirakinti prie savęs žmogų manant, kad gal kada laikui bėgant pamilsiu arba pamils – savęs apgaudinėjimas ir abiejų laiko švaistymas, geriau nors ir šaltai, bet atvirai tai pasakyti. Na nebuvo tokių stiprių kibirkščių, kurios užkurtų laužą, kurį būtų galima saugoti ir toliau kurstyti, tai ką man dabar daryt, vos tik susižavėjus ženytis ir po 4-5 metų skirtis – not my style, sprendimą priimsiu vieną kartą ir jų keisti nesu linkęs. Šiuo klausimu esu senų pažiūrų, žavėtis gali daugeliu, o mylėti – vieną.
Galų gale nevisos pažintys užmezgamos savo noru, dažnai tiesiog nejaučiame skirtumo tarp malonaus bendravimo ir flirto, iš to kyla ir klaidingos fantazijos - koks sveikas, niekam neįsipareigojęs, tradicinės orientacijos vyras atsisakys mylėtis, jeigu pati moteris gana atvirai leidžia suprasti jog to siekia. Šioje vietoje moterys visada šališkos ir įrodinėja, kad vyrai tenori vieno ir niekada neatsisakys. Aš pabandžiau 1 kartą, daugiau nebenoriu – paradoksali situacija jeigu „pasirašai“ esi kiaulė, jeigu atsisakai irgi, gal net didesnis. Kodėl jūs matot tik vyrų išsibarstymus ir kaltę. Visi kalti vienodai ar čia ta pati situacija kaip ir su moterų lygiomis teisėmis, kurios galioja tik tada, kai moteriai palanku?