dainelė: Paskutiniu metu skaitinėjau pernai išleistą I.Yalomo knygą "Žiūrėti į saulę" (Kaip įveikti mirties baimę). Jis rašo, kad mirties siaubas mūsų niekuomet nepalieka, tik kartais būna prislopęs, nepastebimas, įvykių užgožtas. Bet jis išlenda kai kuriom progom, kaip antai: per jubiliejus, praradus artimą žmogų ar nutrūkus artimiems santykiams, vaikams palikus namus, patyrus traumą ar susirgus gyvybei pavojinga liga, netekus darbo, keičiantis socialiniam statusui... ir naktimis per sapnus. Esą beveik kiekvienas košmaras - tai nebūties grėsmės siaubo išraiška.
Kaip jūs manote, ar tikrai visi žmonės pasmerkti su šia baime gyventi ir kad jos atsikratyti niekaip negalima? Pagal Yalomą, ją galima tik sušvelninti. Ar sapnuojate košmarus? Ar bijote išnykti? Ar gaila jums bus netekti galimybės dar kiek pagyventi? Sako, mirti niekas nenori. Ar tikrai?
O gal yra vertingesnių dalykų už nuosavą vienintelę gyvybę - dėl kurių (kuriems) galėtumėte ją paaukoti? Ar tikėjimas, kad mirtimi gyvenimas nesibaigia, nenureikšmina šito gyvenimo?
Kadangi šiandien mano gimtadienis (suėjo 42 metai), tai, kaip priklauso pagal psichologinius dėsnius užuot dirbusi, leidžiu sau apie egzistenciją pasvarstyti...
Ir jus paerzinti šią skaisčią pavasario dieną, kai gyvybė bunda. Bet ji IRGI MIRS
Memento mori!
Visiskai ne kiek nebijau naturalios mierties, bijau tik vienos jos formos t.y nenoreciau but nuzudytas, o visa kita man yra priimtina, esu skaites sia knyga ir nekiek su jos autoriu nesutinku, nes man pagalvojus apie mirti siaubo jausmas neapima manes.
