Ar bijote mirti?

Nesutinku visiskai. Mirties bijojau jau nuo pat vaikystes, kai maciau, kiek nevilties ir skausmo ji suteikia aplinkiniams. Ziuredama i dangu, skaiciavau: proseneles debeselis plaukia (naturalu), seneles debeselis (nejauku), cia mamos debeselis (kraupau), o cia mano ( dar toli, nesinori apie tai galvoti). Jei zmogus susimasto apie mirti, tai prasminga, nes zino, kas gime, tas privales ir mirti. Yra proga pagalvoti, ka gero padarei, ka dar gali nuveikti, ar spesi bent kazkiek klaidas istaisyti, jei gyvenai neteisingai? Nesuprantu, kodel kai kas "dainele", kaip maitvanagiai, uzsipuole, nejaugi be kardo asmenu apseit negalim? Ar ji neturi teises issakyti, ka galvoja? Nebukim tokie bjaurus, ir, kai masina vaziuojam, nesistenkim aptaskyti pesciuju nuo galvos iki koju, ir atsisuke dar nusisypsoti. Pagalvokim, kad tik sveciais sioj zemej esam ir nezinom, kada teks mums ja palikti: po valandos ar po simta metu.

Todel, kad kai taip paikai klausineja sveikas zmogus, man atrodo kvaila. Atsakysiu as tau i tavo klausima mazdaug po savaites, nes tada tikiuosi zinoti tikslesnie savo diagnoze. Nes siandien man mirtis, taip , kaip ir tau tik tusti zodziai.

Tai, kad tamsta galbūt rytoj mirsi, nesuteikia tamstai jokio pranašumo ir didesnės galimybės kitus kvailiais vadinti.

taves kvaile nevadinau, tik kvailai klausinejancia, bet jei sau ta savybe prisiskyrei- tai tavo reikalas.

Prieš 20 metų nieko neklausinėdavau, tylėjau rimta mina ir atrodžiau labai protinga. Nes buvo svarbu taip atrodyti. Paskui supratau, kad jei noriu sužinoti ką nors, neverta bijoti klausti,- na ir kas kad klausimas gali kitam kvailas pasirodyt. Dar nieks protingu negimė, kaip ir nemirė visažiniu.

Šitam forume ką tik parašai, pamąstai, tuoj suniekinama kaip kvaila. Dažniausiai visokių anoniminių svečių. Labai lengva jaustis išminčiumi pačiam nieko nekuriant, tik kritikuojant. Aš irgi taip moku. Tik naudos iš to jokios ir niekam.
O pliurpt apie tai, kiek orgazmų, kiek partnerių ar kokia aš tundra, ne, tu šaunuolė linksmuolė, o aš noriu būti tikra moteris ir sverti ne x bet x-y... kas iš to. Laiko gaišimas. O giltinė artinasi galbūt ji jau už artimiausio kampo

Diagnozė (mirties) bus padaryta - prieš mirtį arba po mirties. Geriau būtų, kad po. Nes mirtinos prognozės labai išgąsdina.

Psichologai sako, kad žmogus gyvena nuolatos projektuodamasis į ateitį. Mirties grėsmė ateities perspektyvą uždengia. Nebelieka jos. Tik giliai į Dievą tikintis gali mintyse žvalgytis į anapusinį gyvenimą, jam ruoštis,- tada paskutinės dienos būtų kaip prieš egzaminą į naują pakopą žengiant. O netikintis atsiduria kaip prieš nenumaldomai artėjančią juodą galybę, kuri tuoj jį sunaikins. Ko visi ir bijome, pasak Yalomo.
Taigi, visi džiūgauja, mylisi, o, pvz., aš tuoj mirsiu. Apmaudu, ar ne? Pikta baisiai. O jei dar ir skausmas kankina. Ar dar turiu būti kitiems malonus? Ar dar verta laikytis moralės normų, jei viskas baigiasi? Kaip vienoj forumo temoj - nebėra ką saugoti. Galėčiau dar ką nors gero nuveikti - bet ar verta?..

o tu man patinki ,Dainele su savo klausimais iš visų labiausiai (bent jau iš moterų tai tikrai)tik čia ,žinai, kalbėtis tai kaip užrištom akim vidury gatvės-nematai kokie pašnekovai ir kaip reaguoja pakol neišgirsti....Gal susidraugaukim?

Dėkui už komplimentą

Gyvenu dabar be perspektyvos - toks didelis skubus darbas, kurį reikia pabaigti iki 2009 Kalėdų, riogso kaip juodas kalnas prieš mane ir grasina užgriūti lavina nemalonumų, jei jo laiku nepribaigsiu. Tai dar ne mirtis, bet labai panašiai - gyvenu be perspektyvos, kai negaliu net norėti, kad laikas greičiau praeitų, nes tada per greit Paskutinis Teismas ateis, o aš būsiu tuščiom rankom...
Taigi, Laukine Vyšnia, realiai susidraugauti galėsiu tik po Kalėdų net ir susirašinėt ar komentarą čia parašyt ne visad laiko randu.
[Mano paštas gmail.com / O pradžia: tau.dainele]
Reiks bent nuotrauką į forumą įsikelti (kokią nors iš baisesnių = tikrovišką, nepapudrintą ir nesublimuotą ). Netrukus.

aš taip pat įsidėsiu man pačią gražiausią,o kiti tegu dreba ir ačiū už paštą,kai bus koks įkvėpimas,būtinai parašysiu.

Mirties baime labiai jaucia zmones turintys psixikos sutrikimu. Normaliomis salygomis zmogus negalvoja apie mirti.
Kita vertu zmogus negali suvokti savo mirties reiskinio. Taciau esme yra ta kad mes visi cia laikinai.
Ir niekaip nesuprantu, kodel zmones to neprisimena. Gyvena taip lyg gyventu amzinai. Nemyli nei saves nei savo artimo. Ir delsia. Laukia. O gyvenimas prabega ir baigiasi, su neisnaudotomis progomis.

O išnaudoti progas - tai griebti visus malonumus, kuriuos tik galiu, iš eilės, dar geriau vienu ypu, amen.