Ar bijote mirti?

Kartą mirusiam..aš parašiau gan piktai,bet malonu buvo paskaityti švelnesnį laišką.Man šitam forume daug moterų atrodo vertų kritikos,nors tai ir ne mano reikalas.Sunku moterim išgyventi su "nenuvažiavusiu"stogu.Griežta reakcija ar kategoriškas požiūris tai tik apsauginė siena nuo gyvenimo smūgių,tik kartais ta siena "apsaugo "ir nuo naujų malonių pažinčių...

Tikimybė mirti visuomet yra lygi 1
Tai netemdo mano gyvenimo. O jei libido ir mortido karoaidai išsiveržia iš pasąmonės įvairiausiomis savo apraiškomis - paliksiu diagnozę profesionalams.

Laukine vyšnia, ačiū už sveikinimus, tikrai pradžiuginai .
Svečiui noriu parašyti, kad nepaisant to, kiek yra onkologinių ligonių, aš negyvenu jų gyvenimo, todėl ir jų mintimis negaliu mąstyti. Kiekvienam savo, kada nors ir man atsitiks kažkas lemtingo, tada mintys apie mirtį ir pasikeis.

Taip, Kartą miręs, nemėgstu audringo gyvenimo - tokio jo bijau. Ir man tai nereiškia negyventi. Ne visi gali ištverti audrų pagairėje arba jos žūtbūt ieškotis, kad pasijustų gyveną. Filmų išvis nežiūriu (su retom išimtim) - per aštrus man šitas žanras.
O šiaip, kai patyrinėju savo košmarus, atrodo, kad už mirtį man dar baisesnė yra beprotybė. Kai žmogus praranda sveiką nuovoką, ir kad ir norėdamas nebegali savęs suvaldyti. Kadangi taip yra nutikę vienam mano artimajam, realiai žinau, kad protą galima lemtingai prarasti ir nebeatgauti. Arba jis tik tol yra, kol tinkamus vaistus geria.
Toks dailininkas Goya (nežinau, ar teisingai jo pavardę užrašiau), kuris visokių baisybių yra pripaišęs, berods sakė:
vaizduotė, jei jos nekontroliuoja protas, gimdo pabaisas.

[color=#0080BF:3pvjg24t]Upė, netekusi krantų, virsta pelke. [/color:3pvjg24t]

Mirties bijo tie, kuriu metai ar menesiai suskaichiuoti(onkologiniai ir kiti sunkus ligoniai) ar tie , kurie mate ta mirti salia saves..O mes paprasciausiai gyvenam ir nesusimastom..Bijoti gal jos ir nereikia, bet samoningai trokshti -taip pat..

Drįsčiau paprieštarauti...gal kartais, gal kai kam būna ir taip, bet dažniausiai būtent mirčiai priartėjus jos nustojama bijoti. O artimas susidūrimas su ja smarkiai keičia požiūrį tiek į gyvenimą, tiek į pačią mirtį...Daug kas po to atrodo paprasčiau - mirtis nebebaisi, o gyvenimas tiesiog vertingas...

Kokia tu drasi, filosofiska, protinga, altruiste ir tt. Bepigu rasineti kai esi sveika, pakankamai jauna ir jokia mirtis realiai negresia. Prisvaigai gimtadienio proga ir tiek.

daugiau optimizmo ir negvildenkim tokiu temu,o DAINELE SU TORTADIENIU,42M ANTRA JAUNYSTE,TAIP KAD SALIN NIURIAS MINTIS

Gal paaiškintum, anonimini svety, kokia logika remdamasi/s, iš temos aprašymo (jame miniu Yalomo teiginius, kurie man sukėlė klausimų) išvedei man skirtus būdvardžius: drąsi, filosofiška, protinga, altruistė, sveika (turbūt nemirtinga) ir t.t.

Kaip tai susiję su diskusijų tema?

Kol kas ne, ner kada apie tai galvot

Mirtis.... mirties baime lyg ir turime visi, ji mumyse uzprogramuota gamtos, baime mus saugo. Is baimes zmones daro didzius darbus. Buna herojai, gelbetojais. Mirtis ikvepai rasytojus, gyditojus ir manjekus. Mirtis leidzia mum pailseti. Seteikia prasme gyvenime. Juk ne vienas is musu pagalvoja, kiek dar daug reikia padaryti iki senatves, iki mirties. Ar susimastei kada " kokia grazi diena mirti", juk tokia diena viska turi, viskas lyg ir pasiekta, belieka dziaugtis tuo. Jus rasote kad mirties bijo onkologiniai ligoniai. Nejaugi? Juk tik mirtis panaikina skausma. Aisku visi mes norime gyventi ilgai ilgai. As taip pat. Tik nedaug zmoniu zino kiek teks dar gyventi. O mes gyvenkime taip kad nebutu gaila ar apmaudu mirti.