Ar bijote mirti?

Paskutiniu metu skaitinėjau pernai išleistą I.Yalomo knygą "Žiūrėti į saulę" (Kaip įveikti mirties baimę). Jis rašo, kad mirties siaubas mūsų niekuomet nepalieka, tik kartais būna prislopęs, nepastebimas, įvykių užgožtas. Bet jis išlenda kai kuriom progom, kaip antai: per jubiliejus, praradus artimą žmogų ar nutrūkus artimiems santykiams, vaikams palikus namus, patyrus traumą ar susirgus gyvybei pavojinga liga, netekus darbo, keičiantis socialiniam statusui... ir naktimis per sapnus. Esą beveik kiekvienas košmaras - tai nebūties grėsmės siaubo išraiška.
Kaip jūs manote, ar tikrai visi žmonės pasmerkti su šia baime gyventi ir kad jos atsikratyti niekaip negalima? Pagal Yalomą, ją galima tik sušvelninti. Ar sapnuojate košmarus? Ar bijote išnykti? Ar gaila jums bus netekti galimybės dar kiek pagyventi? Sako, mirti niekas nenori. Ar tikrai?
O gal yra vertingesnių dalykų už nuosavą vienintelę gyvybę - dėl kurių (kuriems) galėtumėte ją paaukoti? Ar tikėjimas, kad mirtimi gyvenimas nesibaigia, nenureikšmina šito gyvenimo?
Kadangi šiandien mano gimtadienis (suėjo 42 metai), tai, kaip priklauso pagal psichologinius dėsnius užuot dirbusi, leidžiu sau apie egzistenciją pasvarstyti...
Ir jus paerzinti šią skaisčią pavasario dieną, kai gyvybė bunda. Bet ji IRGI MIRS

Memento mori!

O dar parašysiu, kad viduramžiais Italijoje gyveno toks Pranciškus (šventasis, nuo jo kilo vienuolių pranciškonų ordinas) - tai jis mirtį vadino Seserimi ir visiškai jos nebijojo!
Kai atėjo jo mirties valanda, jis paprašė brolių, kad išrengtų jį nuogą ir paguldytų tokį ne į lovą, bet ant Motinos žemės. Apskritai jis buvo labai linksmas ir už viską dėkojantis žmogus. Turbūt jis ničnieko nebijojo. Tiesa, jaunystėje jis turėjo išdrįsti atsisakyti turtingo gyvenimo - net drabužius tėvui pirkliui grąžino, ir dar vieną dieną jis išdrįso pabučiuoti raupsuotąjį - pačią Mirtį, nes ta liga iki šiol yra nepagydoma, kai žmogus gyvas supūva, - bet liko sveikas.

Pirmiausia ,tai karštai sveikinu su gimke Antra,siūlau eiti baliavoti,nes tos mintys ir taip nuolat kamuoja.O trečia..tai neseniai supratau vieną dalyką-tiesiog naturaliai apie tai pamiršti,kai ką nors myli.Jei tik turi viduj tą keliantį jausmą,mintis apie mirtį ir beprasmybę niekada neateina,o jei pagalvoji tai taip lengvai..be baimės ir skausmo,ir neapima,kas man buna dar baisiau,jausmas kad viskas beprasmiška,kad esi įtrigęs gyvenime,kad nieko jau nebus ir nieko nepakeisi..ir pačiai tada saves taip gaila ir nežinai ko griebtis ir net numirti norisi...nes nesimato jokios prasmės... Bet šendie yra šventė,todėl siūlau pasilinksminti.Viso ko geriausio tau,dainele

Yalomas, kaip ir bet kuris kitas psichoanalitikas, žino, ką rašo ir viso to netraukia iš lubų. Taip, aš sapnuoju košmarus. Taip, mane sukrečia artimo žmogaus praradimas, ypač jei jis būna netikėtas, o ne, pvz., ilgos sunkios ligos pasekmė - tuomet į mirtį žiūri kaip į vienintelę išsivadavimo galimybę. Taip, aš kartais su siaubu pagalvoju apie tai, kas nutiktų mano vaikui, jei aš netrukus mirčiau.

turbut kad taip, kai buvau maza mergaite turejau labai didele baime, dabar ta baime sumazejusi...

Gal tu, dainele, uzeik i onkologine ligonine ir ten paklausk, arba kitur, kur yra nepagydomai serganciu. Durnai skamba tavo pasvaiciojimai. Jei siandien tavo gimtadienis, tai dar nereiskia, kad prisigerus reikia rasyt.

sutinku su svečio nuomone..reeikia gyventi ir džiaugtis,o ne galvoti apie mirti..už lango juk pavasaris... O iš tikro aš jau nebebijau mirti..nors antra karta nenorečiau..tiesiog užmiegi ir neatsibundi..man tiesiog kolkas tikrai nesinoretu dabar mirti,kad ir koks dabar sušiktas tas gyvenimas..mirti ne baisu..labiau baisu išgyvent artimiesiems ir tave mylėjusiems žmonėms..vien pagalvojus apie sūnų ir artimuju skausma,man noris gyvent net tomis juodžiausiomis gyvenimo/egzistavimo akimirkomis..

tad Dainele eitum tu švest,baliavot ir nerašynek nesamoniu.. išsiblaivius i viska žvelgsi kitaip...o dar geriausia,kad "pasidulkintum" ir visos tavo kvailos nesamonės išgaruos..
o tai matos kad tau lytiniu santykiu neturejimo intoksikacija..
žodžiu reikia kad tave kas " otodral by kak kazu Sydoravu" ir nekils tau noro užsiiminėt intelektualine MASTURBACIJA ir kitokiom nesamonem..Dievulis taves už tai nepagirs...vienuolės ir tos išmintingesnės...

Visai nera reikalo ir beprasmiska svarstyti atsisedus apie busima mirti. Jeigu norisi save pagasdinti, geriau koki siaubiaka paziureti, kuri isjungus televizoriu pamirsi. O su mintimis apie mirti nera ko zaisti. Nes, suzinojus diagnoze, gali buti toks juodas siaubas, kad visi pazaidimai isdulkes is galvos. Taigi - nereikia net prisileisti tokiu minciu, kurios gali materializuotis.

Klausyk,o tau neatrodo, kad nevisai atsigavai po to karto..ba šneki negražiai,užpuldinėji žmonęs ir įžeidinėji..
Šitam forume tokių nesamonių būna parašyta,kad dainelės pamąstymai tiesiog išmintis.Ji nerašė kad yra girta arba kad trūksta sekso...tai gal eik ten kur siūlei...ir tegu tave ten gerai....nors nemanau ,kad padės...p.s.ir užtenka varyt ant vienuolių .

[quote="laukine vysnia ...[/quote]Klausyk,o tau neatrodo, kad nevisai atsigavai po to karto..ba šneki negražiai,užpuldinėji žmonęs ir įžeidinėji..
Šitam forume tokių nesamonių būna parašyta,kad dainelės pamąstymai tiesiog išmintis.Ji nerašė kad yra girta arba kad trūksta sekso...tai gal eik ten kur siūlei...ir tegu tave ten gerai....nors nemanau ,kad padės...p.s.ir užtenka varyt ant vienuolių .[/quote]

hmmm...gal ir eičiau ten kur siuntei:)) Vienuolių kaip tik ižeist ir nenoreciau..o Dainele-TAIP.. sutinku kad taip neetiška elgis jos tortadienio proga ir vertetu galbut tiesiog jai palinket sveikatos ir laimės..bet tokia diena nereiketu tokiu kvailuideju siulyt..sako gimtadienis ,tai stresinė diena kiekvienam žmogui..daugelis is musu susimastom apie savo egzistencija šioj ašaru pakalnej,bet gimtadienio diena šnekėt apie mirti-tai ne pati protingiausia mintis..na nebent ji sužinojo kzk ,kas ja paskatino apie tai kalbet..vėžys ar kokia kita sunki liga,kai gyvent lieka nedaug...bet jei esi sveikas...
sutinku,kad Dainele kartais kzk protingo pasako,bet daugelio atveju mane purto nuo juos minčiu..jos teisė but davatka ir bijot gyvent.. " mėgstu baidarem pasiplaukiot,bet bijau srauniu upiu..nemegstu triuksmo ir susiburimu..."
Danut ar neatrodo tau kad tu tiesiog bijai gyvenimo?