Ar bijote mirti?

Nepergyvenk, dviejų metrų gylyje nei kirmėlės nei kirminai negyvena.

na as asmeniskai pacios mirties nebijau tik baugina ta nezinomybe kas bus toliau... baisu pagalvot, kad visas gyvenimas nusibraukia..kurei, gyvenai, mylejai ir viskas dingsta... i "graba" nieko nenusinesi..

del to, kad kuri, gyveni, myli tik del saves, tu dingsti, ir visa kita dingsta. Nereikia kurti, myleti ir gyventi del kitu, tai neatsipirks, ir nereiks nieko i graba nestis viska busi isgyvenus, o jei tavo gyvenimo vaisiais dar ir kiti naudosis, bus tik geriau.

".......Tą naktį nemačiau, kaip jis iškeliavo. Paspruko visai tylutėliai. Kada jį pasivijau, jis žengė ryžtingai, greitai. Jis man tik tarė:

• Be reikalo atėjai. Tau bus nemalonu. Atrodys, kad miriau, bet tai bus ne tiesa...

Aš tylėjau.

• Tu supranti. Tai per toli. Aš negaliu nusinešti šito kūno. Jis per sunkus.

Aš tylėjau.

• Bet jis bus tik kaip sena palikta žievė. Senų žievių niekas neliūdi...

Aš tylėjau.

Jis truputį apsiblausė. Bet vėl susitvardė.

• Žinai, bus puiku. Aš irgi žiūrėsiu į žvaigždes. ...
  Aš tylėjau.




• Bus taip įdomu! Tu turėsi penkis šimtus milijonų žvangučių, aš turėsiu penkis šimtus milijonų versmių...

Ir jis taip pat nutilo - todėl, kad verkė...

• Tai čia. Leisk, paeisiu žingsnį vienas.

Ir jis atsisėdo, nes jam pasidarė baisu.

Jis dar pasakė:

• Žinai... mano gėlė... aš už ją atsakingas! Ir ji tokia silpnutė! Tokia naivi. Jos yra keturi visai menki dygliukai, ir jais ji turi apsiginti nuo pasaulio...

Atsisėdau, nes nebeįstengiau laikytis ant kojų. Jis tarė:

• Tai va... Viskas...

Jis dar kiek pasvyravo. Paskui atsistojo. Žengė žingsnį. Aš nebeįstengiau pasijudinti.

Nieko daugiau nebuvo, tik sušvytavo geltonas žaibas jam prie kulkšnies. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Jis nuvirto pamažu, kaip virsta medis. Nepasigirdo net garso, nes buvo smėlis...(Antuano de Sent Egziuperi knygą "Mažasis princas" )...."

Skirta dainelei (skaityk tarp eilučių).

...ir JAM buvo baisu...

Sveiki,
priartėjo jau Vėlinės.

Didžioji dauguma trauksime į kapus, degiosime žvakeles...
Pirmą vakarą būna tiesiog žvakių jūra. Ir minios lankytojų.
Antrą vakarą - per pačias Vėlines - jau mažiau ir žmonių, ir žvakių.
Jos spingsi ramybėje, panašios į dangaus žvaigždes.

Ir mirtis ne tokia baisi ima atrodyti... Ar ne?
Bent jau aš tądien negalvoju apie negyvą irstantį kūną,
galvoju apie asmenis - jie buvo nepakartojami, vieninteliai. Turėję įtakos mano gyvenimui, daugiau ar mažiau mylėti. Pasakę, padarę kažką lemtingo.
Kaip mes visi susiję... ir mirsim taip pat, kaip tie, kuriuos prisimename. Mus kažkas prisimins.
Bent per Vėlines. Nes tądien uždegame žvakutę ant tamsaus kapo nežinomo žmogaus.

O aš nesutinku. Negalvodami apie mirtį, kuri yra mūsų egzistencijos tęsinys ar pabaiga, bet tikrai neatskiriama dalis, mes tarsi neigiame patys save. Mano nuomone, jei žmogus dažniau suvoktų, kad yra mirtingas, jis taptų daug geresnis tiek sau, tiek kitiems. Dabar gi kai kurie žmonės gyvena taip, tarsi gyventų su saule, o kai ateina paskutinioji - suvokia, kad daug ką darė ne taip, gailisi ir išeina su pykčiu, nesusitaikę. Mirties bijoti yra natūralu - tai nežinomybės baimė. Bet mano mirties baimė smarkiai prislopo, kai netekau darbo - vienintelio pragyvenimo šaltinio...Psichologų nuomone, kuo vertesniu žmogus laiko savo nugyventą gyvenimą, tuo mažiau bijo mirties - aišku, galioja gal tik vyresniems.
[b:1qkm4tlj]Dainele[/b:1qkm4tlj], dėkoju už prasmingą temą. Patarimas tiems,kas bijo net įsigilinti į patį faktą, kad egzistuoja mirtis, ir piktinasi šia tema, gal tiesiog neskaitykite. Kažkam ji reikalinga (tiems, kas nori tobulėti), o kažkam - ne. Ir tai natūralu, juk esame skirtingi. Įžeidinėti temos autorės nėra už ką, juk ji apie tiesą rašo. Nemanau, kad Dainelė labiau mirties bijo už tuos, kurie ją kritikuoja. Greičiau priešingai.

Prasmingi žodžiai, Dainelė. Irgi visada uždegu žvakutę ant kapo be švieselės. Nėra jokios baimės. Mąstau, kokie mes visi lygūs - kai būsime anapus. Mąstau, kad čia ilsisi fizinis pavidalas asmenybių, kurios atnešė į gyvenimą savo energiją, padovanojo pasauliui savo darbo vaisius, atžalas, mintis...Koks prasmingas yra žmogaus gyvenimas. O išėjimas - tai gyvenimo tęsinys. nes niekas negimsta iš nieko ir nevirsta nieku - aš tuo tikiu.

Taip, artėja Vėlinės...
Nuo pat vaikystės tą dieną su tėvu eidavom į Rasų kapines, degdavom žvakeles ant ten palaidotų žymių žmonių kapų ir būtinai ant vieno kokio nors neapšviesto... Tai įaugę many, iki šiol kasmet stengiamės nueiti ten - man tai atrodo natūralu. Matyt, lengviau ir saugiau buvo tokią realybę priimti, kai šalia tėvas, mirguliuojančioje prieblandoje jausmingai, tačiau tvirtai ir ramiai dėstantis savo mintis. Suvokiu, kad tai neišvengiama, kad mirtis nėra beprasmė... suvokiu protu. Tačiau bijoti mirties yra natūralu, tai instinktyvi baimė. Man ypač sunku priimti nesavalaikes, nenatūralias mirtis. Pamenu, kai studijų laikais daug laiko praleisdavau reanimacijoje, mačiau mirštančius, jaunus ir senus, ir pagaliau išėjusi gatvėn kaskart pajusdavau didžiulį palengvėjimą - kad aš ne ten, kad gyva ir sveika, kad saulė šviečia, žnaibo šaltukas, autobusas atvažiuoja, ech... Ko gero, gyvenimas pats savaime yra dovana, va kaip...

Niekaip negaliu mirties protu suvokti, jos beprasmybes. Kiekviena karta, bunant kapuose, nors ir karsta diena, mane krecia saltis ir ne nuo tos minties, kad kunas, kaip materija, kazkada atguls i maza zemes lopineli, o nuo tos, kad kito zmogaus kuno silumos jau niekada nejausiu.

[i:zkymko1t]Pagarba mirusiems, gyvenusiems garbingai [/i:zkymko1t]