Kaip išgyvenate vienatvę?

Vienatvės pagalba visad susigriebiame ir ją užpildome,juk ji ne taip jau ir blogai,kiekviena padėtis turi savų pliusų ir minusų, svarbiauisa per ilgai neužsibūti.

Aš vienatvę priimu kaip Dievo siųstą gydymą... gydo jis mane nuo pavydo, nuo neapykantos ir kitų blogų emocijų. Mes prisišaukiame įvykius savo mintimis, o mąstau kartais tikrai neadekvačiai. Šiaip kai susitaikai su vienatve, ji nebetampa tokia baisi ir niūri. Esu vieniša, bet ne viena - turiu šeimos, artimųjų ratą, draugių ir draugų, kurie parodo, kad ir esant vienišam galima daug nuveikti, nes man tai daug nuveikti pavyksta tik tada kai esu įsimylėjusi. Bet vėlgi, kas man trukdo mylėti Gyvenimą? Kažkokie standartai dėl tos vienatvės... aišku, trūksta, labai trūksta tikrosios antrosios pusės, kuri užpildytų bent pusę širdelės, bet aš laukiu. Kantriai, bet vis tik laukiu

Hm,kaip išgyvenu? ,Nu tiesiog gyvendamas ir tiek!

tiesiog nereikia vienatves sureiksminti...nuolat galvodamas kad koks as vargsas vienas esu sau nepadesi...tiesiog reikia gyventi, atrasti gyvenimo dziaugsmus galima ir vienam, nereikia desperatiskai ieskoti antros puses - atejus laikui ji atsiras zinoma tai nereiskia sedeti uzsidarius namuose

Darbas + kita veikla sielai ir kūnui

Bendraudamas su įvairiais žmonėmis pastebiu, jog jie jaučiasi vieniši nepriklausomai nuo to, ar turi jie "antrąją pusę", ar ne. Jeigu jos neturi, tiki, jog ją suradę atras ir gyvenimo pilnatvę, o tie, kurie jau "įsipareigoję"(nepaisant keletos išimčių) skundžiasi trumpalaikiu meilės svaiginamuoju poveikiu, purkštauja dėl visokiausių partnerio trūkumų ir ydų, skundžiasi nepakankamu dėmesiu ir toliau kenčia vienatvę. Tad esu linkęs manyti, kad vienišumo problema slypi kitur. Pastebiu, jog vieniši žmonės dažnai nelinkę su kitais sietis emociškai, yra uždaresnio būdo, nelinkę iškart atsiverti ir pasitikėti kitais ir tarsi išganymo laukia kaip perkūno iš giedro dangaus neva pasirodysiančios šaunios draugų kompanijos, svajonių jaunikio ar merginos. Vienišumo problema kyla ne iš pačio santykio su aplinka, o iš to, kaip mes tą santykį asmeniškai vertiname. Vieni jaučiasi laimingi būdami nepriklausomi nuo kitų ir turėdami galimybę dažniau pabūti vieni, o kiti dėl tokios padėties kenčia. Tiems, kurie kenčia, siūlyčiau keisti santykį su aplinka jums priimtina linkme(patiems keisti, o ne laukti, kol santykis su aplinka pats pasikeis), nevaidinti, kad turite labai daug draugų o antros pusės jums nereikia nes jūs neva patys sau faini(apgaudinėjate tik patys save), o iš tiesų nesigėdijant ieškoti jums patinkančių žmonių ir įtraukti juos į savo draugų ratus, atsiverti žmonėms, įsileisti juos į savo gyvenimą, tiesiog pamilti, nieko nesitikint iš jų mainais. Nuoširdžiai domėkitės žmonėmis, klauskite kaip jiems sekasi, prireikus padėkite, pakvieskite susitikti - nė nepajusite, kaip iš tų žmonių sulauksite to paties nė to nesitikėdami. Gyvenimas nuostabus tuo, kad jis atsako taip, kaip į jį kreipiesi

as tai geriu,geriu, paskui ka nors papisu, paskui vel geriu, paskui vel pap...,nu jau ir ner tos vienatves galiu kokiai fainai mergickai padeti issivaduoti is vienatves

Geriau jau tu gerk )))

Greičiausiai tai ir esmė - nesitikėti nieko mainais. Negailėti nei gražaus žodžio, nei gražaus jausmo pačiam. Bet daugelis laukia, kol kažkas tai padarys pirmas ): o gaila.

Tiesiog nemirštu ir išgyvenu.