Kaip išgyvenate vienatvę?

ooo taip apskritai muzika padeda. net liudna, ir ta kazka is taves isleidzia. o geras rokas padeda sukaupt jegas, ispilt sielos nuodus i pasaulio eterius, kad tiek daug nespaustu sirdies... zodziu, pritariu!
dar buna poezija.ypac mano mylimas http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/degesys/tanaktis.htm

ir naktiniai pabraidymai po miesta.
ir bandymas prisijaukinti vienatve.tiesiog siaip, "atsigrezus veidu i vejus".

Sutinku, kad bėgant metams vienatvė ima vis labiau bauginti. Niekada nežinai, kada gali pasisekti sutikti norimą žmogutį. Šitame portale sutikau tikrai turintį gerų savybių žmogų, tokį, kokį kažkada įsivaizdavau, tokį kokio norėjau. Sakyčiau "idealus vyras", tik kad turėjome vieną trūkumą negalėjome būti kartu, negalėjome vienas kito pamilti. Neturiu visiškai patirties su vyrais, nežinau, ką reiškia santykiai, todėl kai viskas nutrūko, nors nieko rimto ir nebuvo mane apėmė paniška baimė, kad tai buvo vienintelė gyvenimo galimybę, užpildyti vienatvę ir aš ja nepasinaudojau. Nors vaikiška sąkyti, kad aš įsimylėjau vienpusiškai, nes tai dagiau tikrai įsivaizdavimu ir susirašinėjimo sukurto pasaulio idealizavimas, bet man nepaprastai sunkuišgyventi tą išsiskyrimą. Aš bandau keisti save ir savo požiūrį, įtikindama, kad vienatvės įvaizdis atėjo iš aplinkos. Reikia išmokti mylėti save, neužsidaryti savyje ir mokytis džiaugtis akimirkomis, tada gal nebesijausime vieniši, nes nebebus nuobodu patiems su savimi. Pasakyti lengva, žodžiai daug lengviau išsprūsta, nei tikėjimas jais. Nors šiuo metu norisi rėkti visam pasauliui, kad aš noriu būti tik su juo, bet tuo pačiu metu sakau, kad laikyti jį širdyje, net nebūnant su juo drauge yra vienatvės užpildymas. Nustokim gailėtis savęs, nes mes nesame vieniši turime bendraminčių ir sunkiomis akimirkomis ieškokime su kuo pasidalinti. Net jai tai yra tik šis portalas. Reikiamu momentu, vienišius susiras šį fotumą ir perskaitys Jūsų mintis, pridės komentarą. O aš ir esu viena iš tokių. Gi ankščiau net smalsumo vedama čia neužsukdavau. Kam yra anoniminiai alkoholikųsusitikimai. Ogi tam, kad prisipažintum, kas rytą sau, kad aš esu alkoholikas ir todėl daugiau nebegersiu. Tad sakykime aš esu vienišas, bet daugiau nebeliūdėsiu, kad vienišas, nes esu dar laisvas ir atviras meilei.

Iš vienatvės nedžiūstu, pirma esu parašiusi ir ne vienam vyriškiui..... tik jie nerašo

Nesuprantu, kur jūs tą vienatvę randate. Ir kodėl būtent vyras nuo jos išgelbėja?

Perskaičiau keletą atsiliepimų į vienatvės išgyvenimą ir kažkodėl nesupratau ko čia taip aimanuoti... . Man vienatvė yra svetima, nors gyvenu viena. Esu be galo užsiėmusi, o kai grįžtu į namus, tai tik galvoju apie lovą, kad galėčiau pagaliau pailsėti. O atostogų metu kažkur išvažiuoju su draugėm į šiltus kraštus, o grįžusi vėl puolu į darbus . Žinoma, gal viskas pasikeistų būnant dviese...gal...Aš ir jums siūlau neįsijausti į tą vienatvę, nes pačios save susigraušite...Jei bus lemta būti ne vienišoms, ar nevienišiems, tai ir ateis ta laiminga valanda. Man nesuprantama, kodėl norit, kad bet kas jums rašytų, ar su bet kuom draugauti...Man tai labai svarbu. Noriu, kad būtų normalus žmogus, supratingas, dėmesingas, išsilavinęs, įdomus, tiesiog toks, kad galėtum atiduoti save. Taip pat norėčiau, kad ir jam patikčiau, būčiau įdomi, nenuobodi ir t.t.
Sėkmės visiems ir laukite likimo nulėmimo...

Esu vieniša mama,turiu savo verslą-laiko tikrai trūksta net minimaliam laisvalaikiui. Ir vistiek kartais ta vienatvė smogia labai netikėtai ir labai stipriai. Atsimenu, kai exas pirmą kartą pasiėmė abu viakus visai nakčiai - užsidariau parduotuvę, ir stoviu prie durų. Ką daryti? Apsidariau - visi žmonės kažkur eina, šneka. O kur eiti man, ka veikti? Draugai išbarstyti dar santuokos laikais, visus santykius atitolino trumpas gyvenimas užsienyje. O suaugęs žmogus gali užmegzti naujų pažinčių, naujų draugysčių? O jei ir užmezgi - ar ilgai palaikys ryšius kažkoks nepažįstamas(a) su tokia, kaip aš, kai rytais, dienomis, vakarais, savaitgaliais neturiu laiko? O kai jo surandu - neturiu su kuo dalintis. Tai va, kartais liūdna.
Bet įvairiapusiškai stengiuosi save gelbėti nuo požiūrio, kad tik kažkoks vyras užpildys tą tuštumą, ir kad jo - bet kokio - man kuo greičiau reikia. Skyrybas priėmiau labai rimtai ir giliai į širdį, nesiruošiu antra kartą susimauti vien todėl, kad vėl paskubėjau. Visų pirma, labai trūksta sekso - bet tai problemai yra kiti būdai spresti, nebūtinai kažkoks vyras visą laiką pašonėje Antra - dar didesnis užimtumas. Iš pradžių buvau metusi jėgas į jodinėjimą. Dabar rimtai susidomėjau vaikų globos namų gyvenimu, manau darbas su vaikais tikrai užims didžiają dali kartais atsirandančio (ar tiesiog suplanuojamo) laisvo laiko. Ir kraštutinė trumpalaikė injekcinė priemonė - beveik visi įmanomi pažinčių portalai Lietuvoje )) Einu į pasimatymus labai dažnai, tik deja, dažniausiai jie būna labai paviršutiniški, pirmu pasimatymu viskas ir baigiasi. Bet tam vakarui pasikrauti kitokių (blogu ar gerų) emocijų užtenka, laikui užmušti irgi pakanka Tai va taip ir gyvenam
Bet kartais būna, kad atsibundu naktį - pabučiuoju vieną vaiką, tada kitą.. ir garsiai atsidūstu, nes sunku nuvyti tas mintis, kad šalia galėtų būti ne vaikai, o kažkas didelio, šilto ir gauruoto Bet pasikartosiu - jei kada tokį "veikėja" įsitaisysiu, tikiuosi tai darysiu ne iš nevilties. Šiaip ar taip, laisvė ir nepriklausomybė irgi daug kainuoja, tegu au tai būna kažkas vertas dėmesio, pastangų ir naujų lūkesčių

Ar įmanoma būti vienišam? Mano nuomone - tai faktiškai yra neįmanoma. Net jei neturi antros pusės. Visados yra draugai, artimieji
Na, o jei gyvenime taip susiklostė, kad nei antros pusės, nei draugų, nei artimųjų(mažai tikėtina, bet teoriškai įmanoma) visados yra toks dalykas kaip tikėjimas

Gi mes kalbame ne apie tai, kas mus supa, bet apie tai, ką mes jaučiame. Kas kad yra daug žmonių, jeigu jaučiamės nesuprasti arba nebemokame su jais bendrauti. Aš manau vienišumas yra jausena. Prieštaraujat?

Aš manau, kad vienišumas yra būsena. Vienišumo būsena kyla tada kai jaučiamės atskirti nuo aplinkos(plačiąja prasme). Kadangi iš esmės mes nuo aplinkos nesame atskirti - tai vienišumas yra kaip ir neįmanomas. O jei visgi jaučiatės vieniši - vadinasi greičiausiai nematome, kad nesame vieni.
Jei aplinkiniai tavęs nesupranta - tai greičiau pasijausi nesuprasta, o ne vieniša. Na, o be to nejau nėra tokio žmogaus kuris sugebėtų tave suprasti?(ar bent jau pamėgintų suprasti)?
Nebemokame bendraut? Tai, kad ir taip daugelis nemokame bendrauti. Na, o jei nemokėjimu bendrauti buvo įvardintas bendros kalbos neradimas - tai nejau per tiek laiko neatsirado nė vieno/vienos su kuriuo/kuria galėtum rasti bendrą kalbą ir nerastum supratimo?
Be to visados galima "pasikalbėti" su savimi(ir tai nebus kažkokios ligos požymis)

Tu teisi, kad galima su savimi kalbėtis, nes taip dažnai ir darau. Be abejo manyti, kad esame vieniši be priešingos lyties atstovo yra egoistiška užgaida. Tačiau, kai bent dalelę gauni to užpildymo, tada pajunti trūkumą ir įvardini tai vienišumu.