Kaip išgyvenate vienatvę?

jolita: 2009 m. vasario 4 d. Paklydusi moteris, kuri tiesiog maza issigandus mergaitė sirdyje...

...Ji stovejo iskelusi galva i dangu ir beviltiskai ismeigusi akis i nuplaukiancius debesis kruptelejo, nes staiga suvoke esanti mazas zmogutis, beribej platybej- visiskai vienas ir nemylimas...mylimas ne taip, kaip trosko sirdis... ji suklupo zoleje...zoleje, kuri dvelke gyvenimu... delnais atsiremusi i zeme ji pravirko... ji jaute kai pulsuojantys delnai susilieja su zemes pavirsiu... jos asaros riedejo skruostais, krisdamos i zole, susigerdamos i zeme, pasidalindamos skausmu, skausmu is vidaus, is sirdies... ji jaute nepakeliama skausma... krutine spaude nuoskauda...nuoskauda-nesurastai, pasiklydusiai svajonei...
...Mergaiciuke visa laik ieskojo zmogaus, galincio suprasti ja... ji bande tiket...pasitiket kitais... jos prisirisimas zmogui, verte nusilpt dvasiskai, verte plaukt pasroviui...verte visa laika but priklausomai nuo salia stovincio zmogau...jai to reikejo...noras but mylimai...noras besalygiskai atsiduot kazkam ir padovanot save visa apibreze tiksla, svajone surast ta artima siela...
...Troskimas apakino... ji glaudesi prie bet ko... dalino save tikedama, kad pagaliau rado...rado save kitame...po visu suklupimu ir nusivylimu ji jau mane pagaliau busianti laiminga...pagaliau radusi meile, pagavusi svajone- buti mylimai,kaip troksa sirdis...
... Balta nuotakos suknele ji stovejo pries altoriu ir spindincia asara palydejo priesaika, priesaika zmogui, kuri ji pamilo labiau uz viska...ta akimirka ji tuo tikejo... ji tikejo juo...bande save itikinti jog nieko salia jo nebereikia... ji mane su juo galinti pasiekt viska...ji mane jog tai tikroji meile...ta kuri pakelia taip aukstai...
...Prabego keli metai, pazymeti tikejimu, viltimi, skausmu, asaromis ir apdovanoti sunaus... ji sedejo vidury kamborio ir uzsidengusi veida raudojo...ji negalejo patiket, kad nebera nieko... nieko tarp to zmogaus, kuriam prisieke but istikima, mylinti, atsidavus...jog viskas duzo... jog viska kas buvo grazu nusinese laiko tekme...jog viskas liko praeity- igalinti jausmai, laimingos akimirkos praleistos kartu...
...Vis labiau raudojo sirdis ir siela, suvokusi, kad suklydo... jog ji apgavo pati save...ji pati pasirinko kelia...kelia reiskusi pradzia i nezinia ir pabaiga, pasirinktojo kelio su zmogumi, kuriam puoseleti ir dovanoti jausmai mire... kad ir kaip paluzusi ji suvoke jog ne viena ji...ji laike rankuose sunu... vienintely graziausia jos gyvenime tikra stebukla... stebukla, visada risianti ja su zmogum atemusi dalele jos... ji pati jam save dovanojo... riedejo asaros skruostu... ...nezmoniska stiprybe svytejo zydrose, jos mazylio akutese... pagaliau nurimo sirdis... spausdama sunu prie krutines, ji pajuto, jog gali... jog ji irodys, kad moka gyvent... irodys jog paskubejusi, ji gali istaisyt klaidas...
...Diena vijo diena... mergaite tvirtejo... ji neleido sau ilsetis...ji stenges irodyti gyvenimui, kad yra verta jo... matydama auganty sunu, kuris buvo ir yra jai viskas, ji pajuto kai krutineje vel gimsta svajone, svajone buti beprotiskai laimingai ne tik kaip mamai...svajone surast ta velniska meile...meile- su vaikisko nuosirdumo prieskoniu... meile kadais tiketa... mintyse ji tape viska sviesiai, sauletai... ji eme vel ieskot... pati to net nesuvokdama...
...Neprisileisdama tiek arti zmoniu ji ieskojo...kiekvienas nusivylimas vel zude mergaites tikejima...tikejima, jog ji gali but laiminga, mylima, kaip josios sirdis trosko...
...Ir rodos vel prarandant vilty, gyvenimas staiga jai padovanojo sansa, pazint zmogu, kuri ji sapnuodavo, kai buvo vaikas... zmogu, kuriam visada jaute tik silta jausma...zmogu niekada nebuvusi salia, bet uzimdavusi ipatinga sirdies kamputy... jai jo taip truko... Dieve, jis jai ir dabar beprotiskai reikalingas... pirma karta istartas zodis- tetis... istartas ne po kaldra vaikystes prisiminimuose, bet jam girdint... zinant jog jis istiesu yra... rodes laimes didesnes ir but negali... ji jau jautesi moteris, turinti nuostabu sunu ir turesianti dar kazka brangaus, kam galesianti dovanot save... ji pajuto uzpildziusi savojo gyvenimo ertme, kuri visad slege, ji surado savaji kuna ir krauja... jos mintys ja paklaidino viltyje, jog gal vienatve dingo...bet tas jausmas buti mylimai, nebuvo pilnai suvoktas...
...Net nepajuto moteris...slypinti mergaite, moters viduje, kai poreikis ir noras dovanot save atrastiems artimiems zmoguciams, sumaise josios prioritetus...sujauke jausmus...
...Ji nesuvoke to, jog jie turi savuosius gyvenimus... jog ji jiems negali but tiek reikalinga, kiek ji noretu... beldesi ji i juju sirdis... akimirka, net buvo patikejus, kad laikas prarastas nieko nereiskia, kad ji galinti tapti ju gyvenimo dalimi... skaudus sielai suvokimas atejo negreit... atejo pjaudamas sirdy... nejucia ji sugriove savaji tiek laiko kurta gyvenima... nepajuto, jog netikri prioritetai pakeite tikruosius... nepajuto jog gyvena iliuzijos pasaulyje...
...Visoj sioj maisaty ji sutiko tikraja meile... meile, kurios ji neturi teises jaust...bet jaucia... meile, kuriai nelemta gyvuot... meilei, kuria ji jaus amzinai...
...Atsimerke... po tiek daug ivykiu, sujaukusiu jos gyvenima, ji pirma karta placiai atverus akis suvoke...susvyravo... ji apmire... ji jauciasi niekas... ja aplanke begalines neaprepiamos tustumos jausmas... jai slydo zeme... jai slysta zeme... bejegiskumo jausmas praradus gyvenima... noras pabust is sio kosmaro, pabekt nuo salcio ziemos...salcio kaustancio skausmu siela, nunese ja mintimis i vasara... i suleta ryta... i zydra dangu, pasipuosusi retais debesu kamuoliukais... kur zalia zole alsavo gyvybe, spindejo krikstolines rasos laseliais ir sveikino ryta...
...keliom akimirkom ji uzsimirso...nurimo skausmas...bet tik trumpam... ir vel dviguba jega nubego bedvasiu kunu nepakeliama sirdgela... sirdgela lydima kartelio, nesutramdomo pykcio sau, del pacios sugriauto savojo gyvenimo... del sunui ir mamai permazai skirto demesio, o juk jie vieninteliai ja tikejo ir skaudziausia, kad vis dar tiki...
...Ji stovi iskelusi galva i dangu ir beviltiskai ismeigusi zvilgsni i nuplaukiancius debesu kamuoliukus... staiga suvoke esanti mazas zmogutis, beribej platybej- visiskai vienas ir nemylimas...
...Ji sukniubus zoleje vis dar verke, ta pasakiskai grazu sauleta ryta... ji kaltino save del visko...
...Ir vel pakelia galva i dangu... asarotos akys spindi skausmu... mintyse ji priglaudzia sunu, kuris yra didziausias jos turtas...tai jis turejo but jai tikslas... ji mintyse pajunta, jog sunus myli ja ir visada myles, jog jis nepyksta, kad mama paklydus savije... jos krutine drasko dar didesnis skausmas, baime, kad nuvils savaji brangiausia artimiausia maziuka...
...Ji klupedama ziuri i dangu, o akyse, pilnose asaru maldavimas Dievo... maldavimas Visagalio visa sirdimi, suteikt dar viena sansa... suteikt stiprybes vel pakilt... vel is naujo pradet kurt gyvenima... iziebt vilty... o svarbiausia atleist sau...
...Niekada neatleisiu sau... kartoju tyliai... gryzau i salta ziema... i salti kaustanty manaja siela... nekenciu saves... negaliu atleist sau...

Jolita T.V.

(jei bent kas nors perskaitys, busiu dekinga... tikiuos vidine mano busena apie slegencia vienatve ir skausma sirdy, bet kazka privers susimastyt...)

linalt: išgyvenu bėgdama. dirbu.einu į klubus.ir šiaip su pc ar knyga pabūnu viešose vietose . turiu draugų, bet tie su kuriais galėčiau pasidalint savo tikraisiais jausmais, būt savimi, yra toli užsieniuose... šiandien jaučiuosi tooookia vieniša.visgi pirmas vienišas valentadienis po ketverius metus trukusių santykių.
ir ką aš darysiu?
vėl bėgsiu.desperatiškai išsiilgusi artumo ir šilumos netoli te nubėgu... Į kokį klubą, į svetimą, nieko nereiškiantį glėbį... liūdna. kažin ar kitaip galima apibendrinti. bet tikiu, kad praeis. kažkada. gal net juoksiuosi iš savo širdies virpulių.
noriu sutikti savo žmogų.bijau, kad mano didelio jausmo žmogus kažkur vaikštinėja gatvėmis.ir mes visada prasilenkiam.
kaip toj Keistuolių dainoj:
"Maži jausmai prašo
Valgyti, gerti, miegoti
Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais kaklaraiščiais
O didelis jausmas
Toli pievose gano karves
Draugauja su lauko našlaitėmis
Vakarais pavargęs pareina
Atsigeria pieno
Krenta ant šieno
Nubraukia veidu ropojantį vabalą
Ir jam nė motais, kad kažkas jo
Visą gyvenimą ieško"

dar bijau, kad leisiu save mylėti.kažkam, kas labai to norės.bet negalėsiu atsakyt tuo pačiu.pasiduosiu, sukursiu iliuzijų, bet vieną dieną pakelsiu galvą ir pasakysiu "atleisk, turbūt niekada tavęs nemylėjau." nenoriu skaudinti.daugiau nebenoriu suklyst.
taip ir gyvenam
juokingiausia, kad esu nė kiek nebeviltiška, tik su netrumpu sąrašiuku koks turėtų būti mano žmogus .neketinu priimti kompromisų.
stočiau į savitarpio pagalbos grupę "Gražūs, protingi, bet vieniši"

Ačiū, kad išklausėt.
Neliūdėkit, nė vienas vienišas nėra vienas.

jokaste: Jolita,
as zinau ta jausma....
viena viena ir beprotiskai kalta....be teises parodyti savo silpnuma sunui....
nekokia guodeja is manes....
galiu tik pasakyti laikas siek tiek gydo zaizdas...bet randai lieka...
kazkada viena psichologe man pasake: ,,na gerai net jeigu jus kalta del visko,kas vyksta aplink...kaltes gi kazkaip isperkamos,,....penki metai tustumos ir pragaro-manau pakankama bausme...
nors ir nedrasiai,bandau vel sypsotis...meginu ismokt mylet save....
ir naiviai tikiu,kad gyvenime visada gauni tai,ko labiausiai nori...
baisiausia,kai nebenori nieko...
neprarask vilties...
ir gyvenimas dar nustebins tave...

vytas_: Nemanau,kad tos vienatves reikia jau taip bijoti.Labai padeda susitvarkyti su mintimis.Gal moterys jautriau reaguoja? As ,kai likau vienisas, daug dirbau ir daug geriau. Veliau supratau, kad gerimas trukdo ir meciau apskritai.Kai arteja 40,aisku, karts nuo karto dilgteli mintele, kad negerai, kai draugu vaikai "senu dede" pradeda vadint,bet gi nepulsi del to raudot.
Manau,jei esi vienisas,nedramatizuok to, o gyvenk toliau, bet rodyk iniciatyva.Rasyk, kalbek su draugais(jei dar liko),jei kas parodo demesi - nepasisiausk kaip ezys. Tavo vienatve - tai tik tavo problema, kiti jos neisspres.
P.S. klausimelis: ar daug cia, dziustanciu is vienatves,pirmos parase vyrui?