Kaip išgyvenate vienatvę?

Sveikos, vienišės... Labai pažįstamas jausmas, kai kaukti norisi. Ypač savaitgaliais... ir net darbas nebepadeda, nes paprasčiausiai nebeveikia galva iš to liūdnumo...
Bet va, pasigirsiu - pradėjau lankyti pilvo šokius. Aišku, būna momenų, kad nudiegia pavydi mintis - "va, galbūt daugelis iš čia esančių po užsiėmimo grįš į savo vyrų ar mylimųjų glėbius, galės pademonstruoti naujai išmoktus gundančius judesiukus..." ir pan.... O kaip aš?...

Bet vis tiek tikiuosi, kad rasiu jėgų ir toliau lankyti, mokytis, galų gale numesti tuos kelis nereikalingus kg... Visoms linkiu tiesiog KĄ NORS DARYTI!

turiu savo minciu ir jei jas mokesiu uzrasyti,tai manau turetu kai kam nors truputi padeti.jau seniai po skyrybu gyvenu viena.esu laiminga ir patenkinta.o amzinai vienisa jauciausi kai buvau jauna,turejau kruvas draugu ir vaikinai demesi rode,tai tas negerai tai anas...mane myli vienas,as myliu kita..taigi,reikia keisti galva!!gyvenimas yra zymiai rimtesnis dalykas,nei tik tureti pora.jei to nesuprasime,tai vistiek bus negerai ir negerai.laiko klausimas kada.gal jau uztenka matyti tik save ir ta savo suabsoliutinta jausma.as nesakau kad tai nera svarbu,tiesiog manau kad tai nera svarbiausia!!pasidairykim aplinkui-galejo nutikti blogiau:nepagydoma liga,vaiko mirtis,ar gimei su negalia.o jei gimei kokioj skurdzioj saly,ir vaikstai kaip barskutis(na yra pliusu-nereik dirbtinai mesti svorio)gali buti blogiau visada ir nereikia vyti Dievo i medi.ir tada kitas dalykas,gavai sansa gyventi,tai ir turiu gyventi visa sirdimi o ne vekslenti.pamatyk visa pasauli is naujo jau nuo sendie,pasijausk kad stovi ir paklausk saves ka keistum i trokstama vaikina-teva,motina,vaika,savo ranka ar koja,ar aukotum 10 metu savo ateities...jei tikrai moki dziaugtis tuo ka turi,tai dziaugsies ir tuo ka gausi,vertinsi tai.pinigas traukia piniga,laimingas -laiminga,o vienatve nera tiek nusipelnius ,kad taip ja rupintis.gali tyliai pacypset kamputyje-kartais juk reikia ir paverkti...

Turėtų būt liūdna taip gyvent...

Puikiai pasakyta

žavi mane šitos mintys, pritariu
ir kodėl gi laukine vyšnia mudvi iki šiol dar neįsteigėm sektos??
(žr. Sielos reikaluose apie verbavimą į sektas pažinčių svetainėje)
galėtum būti "Vienišųjų Žvaigždžių" didžioji Mokytoja

tikrai, yra vertingesnių dalykų, negu nuolat kankintis dėl garbintojų ir matintojų stokos

o ,aciu aciu! -didzioji mokytoja!!!prajuokinai.istiesu as taip ir gyvenu,o ne veltui parasiau.man zinoma lengviau nei dar jaunai ir seimos neturejusiai merginai t.y.ne taip jau jaunai o vis dar be seimos.gyvenimas tuo gardesnis,kuo daugiau druskos ..tai gal tada reikia daryti visas tas kvailystes,rizikuoti ir t.t.o ne sedet prie lango parimus svajonese.paskui prasideda kaltinimai,kad princas ne tuo keliu prajojo.. ,jau prajojo!!! mylekim gyvenima pacios ir visa sirdim!p.s.ir nereikia kaltinti tu vyru,jiem taip pat nesaldu.

Man gera gyventi, kai netenka jaudintis, patinku aš kokiam nors vyrui, ar nepatinku.
Jei kartais kokiam tiksiu, o jis - man, bus gerai.
Jei neatsiras tokio, na ir kas. Kažkaip netapatinu laimės su aistrom. Ramybė geriau, mėgstu lygumas...
Ir Vienatvei patinku aš... ir ji man patinka... būnam sau dviese...

smagu "Vienatvei patinku aš... ir ji man patinka... būnam sau dviese... " ne daug kam tai pavyksta.ir as taip noreciau, galeti, bet negaliu. Stengiuosi bet visiskai nuo to fakto vienisa neatitrukstu, jauciu tustuma, kuria gali uzpildyti tik mylimas zmogus, kurio siuo metu nera...

Manau, visi mes jaučiam kartais vienatvę. Gal nereikėtų to sureikšmint, tiesiog negalvot apie tai.Užsiimt kažkokia veikla.Pasimatymai su nepažįstamais manęs absoliučiai neprablaško..būna nuobodu ir niūru, noris bėgt kuo greičiau.

išgyvenu bėgdama. dirbu.einu į klubus.ir šiaip su pc ar knyga pabūnu viešose vietose . turiu draugų, bet tie su kuriais galėčiau pasidalint savo tikraisiais jausmais, būt savimi, yra toli užsieniuose... šiandien jaučiuosi tooookia vieniša.visgi pirmas vienišas valentadienis po ketverius metus trukusių santykių.
ir ką aš darysiu?
vėl bėgsiu.desperatiškai išsiilgusi artumo ir šilumos netoli te nubėgu... Į kokį klubą, į svetimą, nieko nereiškiantį glėbį... liūdna. kažin ar kitaip galima apibendrinti. bet tikiu, kad praeis. kažkada. gal net juoksiuosi iš savo širdies virpulių.
noriu sutikti savo žmogų.bijau, kad mano didelio jausmo žmogus kažkur vaikštinėja gatvėmis.ir mes visada prasilenkiam.
kaip toj Keistuolių dainoj:
"Maži jausmai prašo
Valgyti, gerti, miegoti

Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais kaklaraiščiais
O didelis jausmas
Toli pievose gano karves
Draugauja su lauko našlaitėmis
Vakarais pavargęs pareina
Atsigeria pieno
Krenta ant šieno
Nubraukia veidu ropojantį vabalą
Ir jam nė motais, kad kažkas jo
Visą gyvenimą ieško"

dar bijau, kad leisiu save mylėti.kažkam, kas labai to norės.bet negalėsiu atsakyt tuo pačiu.pasiduosiu, sukursiu iliuzijų, bet vieną dieną pakelsiu galvą ir pasakysiu "atleisk, turbūt niekada tavęs nemylėjau." nenoriu skaudinti.daugiau nebenoriu suklyst.
taip ir gyvenam
juokingiausia, kad esu nė kiek nebeviltiška, tik su netrumpu sąrašiuku koks turėtų būti mano žmogus .neketinu priimti kompromisų.
stočiau į savitarpio pagalbos grupę "Gražūs, protingi, bet vieniši"

Ačiū, kad išklausėt.
Neliūdėkit, nė vienas vienišas nėra vienas.