Kaip išgyvenate vienatvę?

Su Naujais Metais mergytes.. ir nesvarbu didziosiom ar mazosiom rasomi jausmai tiesiai is Sirdies.. As lygiai tokia pat kaip jus,.... ir tikrai jus suprantu visa Sirdimi.. .. Kai ima pasaulis skaudint, mes apglebiam ji Sirdimi ir tampame pasauliu.. mes moterys..

2009 m. vasario 4 d. Paklydusi moteris, kuri tiesiog maza issigandus mergaitė sirdyje...

...Ji stovejo iskelusi galva i dangu ir beviltiskai ismeigusi akis i nuplaukiancius debesis kruptelejo, nes staiga suvoke esanti mazas zmogutis, beribej platybej- visiskai vienas ir nemylimas...mylimas ne taip, kaip trosko sirdis... ji suklupo zoleje...zoleje, kuri dvelke gyvenimu... delnais atsiremusi i zeme ji pravirko... ji jaute kai pulsuojantys delnai susilieja su zemes pavirsiu... jos asaros riedejo skruostais, krisdamos i zole, susigerdamos i zeme, pasidalindamos skausmu, skausmu is vidaus, is sirdies... ji jaute nepakeliama skausma... krutine spaude nuoskauda...nuoskauda-nesurastai, pasiklydusiai svajonei...
...Mergaiciuke visa laik ieskojo zmogaus, galincio suprasti ja... ji bande tiket...pasitiket kitais... jos prisirisimas zmogui, verte nusilpt dvasiskai, verte plaukt pasroviui...verte visa laika but priklausomai nuo salia stovincio zmogau...jai to reikejo...noras but mylimai...noras besalygiskai atsiduot kazkam ir padovanot save visa apibreze tiksla, svajone surast ta artima siela...
...Troskimas apakino... ji glaudesi prie bet ko... dalino save tikedama, kad pagaliau rado...rado save kitame...po visu suklupimu ir nusivylimu ji jau mane pagaliau busianti laiminga...pagaliau radusi meile, pagavusi svajone- buti mylimai,kaip troksa sirdis...
... Balta nuotakos suknele ji stovejo pries altoriu ir spindincia asara palydejo priesaika, priesaika zmogui, kuri ji pamilo labiau uz viska...ta akimirka ji tuo tikejo... ji tikejo juo...bande save itikinti jog nieko salia jo nebereikia... ji mane su juo galinti pasiekt viska...ji mane jog tai tikroji meile...ta kuri pakelia taip aukstai...
...Prabego keli metai, pazymeti tikejimu, viltimi, skausmu, asaromis ir apdovanoti sunaus... ji sedejo vidury kamborio ir uzsidengusi veida raudojo...ji negalejo patiket, kad nebera nieko... nieko tarp to zmogaus, kuriam prisieke but istikima, mylinti, atsidavus...jog viskas duzo... jog viska kas buvo grazu nusinese laiko tekme...jog viskas liko praeity- igalinti jausmai, laimingos akimirkos praleistos kartu...
...Vis labiau raudojo sirdis ir siela, suvokusi, kad suklydo... jog ji apgavo pati save...ji pati pasirinko kelia...kelia reiskusi pradzia i nezinia ir pabaiga, pasirinktojo kelio su zmogumi, kuriam puoseleti ir dovanoti jausmai mire... kad ir kaip paluzusi ji suvoke jog ne viena ji...ji laike rankuose sunu... vienintely graziausia jos gyvenime tikra stebukla... stebukla, visada risianti ja su zmogum atemusi dalele jos... ji pati jam save dovanojo... riedejo asaros skruostu... ...nezmoniska stiprybe svytejo zydrose, jos mazylio akutese... pagaliau nurimo sirdis... spausdama sunu prie krutines, ji pajuto, jog gali... jog ji irodys, kad moka gyvent... irodys jog paskubejusi, ji gali istaisyt klaidas...
...Diena vijo diena... mergaite tvirtejo... ji neleido sau ilsetis...ji stenges irodyti gyvenimui, kad yra verta jo... matydama auganty sunu, kuris buvo ir yra jai viskas, ji pajuto kai krutineje vel gimsta svajone, svajone buti beprotiskai laimingai ne tik kaip mamai...svajone surast ta velniska meile...meile- su vaikisko nuosirdumo prieskoniu... meile kadais tiketa... mintyse ji tape viska sviesiai, sauletai... ji eme vel ieskot... pati to net nesuvokdama...
...Neprisileisdama tiek arti zmoniu ji ieskojo...kiekvienas nusivylimas vel zude mergaites tikejima...tikejima, jog ji gali but laiminga, mylima, kaip josios sirdis trosko...
...Ir rodos vel prarandant vilty, gyvenimas staiga jai padovanojo sansa, pazint zmogu, kuri ji sapnuodavo, kai buvo vaikas... zmogu, kuriam visada jaute tik silta jausma...zmogu niekada nebuvusi salia, bet uzimdavusi ipatinga sirdies kamputy... jai jo taip truko... Dieve, jis jai ir dabar beprotiskai reikalingas... pirma karta istartas zodis- tetis... istartas ne po kaldra vaikystes prisiminimuose, bet jam girdint... zinant jog jis istiesu yra... rodes laimes didesnes ir but negali... ji jau jautesi moteris, turinti nuostabu sunu ir turesianti dar kazka brangaus, kam galesianti dovanot save... ji pajuto uzpildziusi savojo gyvenimo ertme, kuri visad slege, ji surado savaji kuna ir krauja... jos mintys ja paklaidino viltyje, jog gal vienatve dingo...bet tas jausmas buti mylimai, nebuvo pilnai suvoktas...
...Net nepajuto moteris...slypinti mergaite, moters viduje, kai poreikis ir noras dovanot save atrastiems artimiems zmoguciams, sumaise josios prioritetus...sujauke jausmus...
...Ji nesuvoke to, jog jie turi savuosius gyvenimus... jog ji jiems negali but tiek reikalinga, kiek ji noretu... beldesi ji i juju sirdis... akimirka, net buvo patikejus, kad laikas prarastas nieko nereiskia, kad ji galinti tapti ju gyvenimo dalimi... skaudus sielai suvokimas atejo negreit... atejo pjaudamas sirdy... nejucia ji sugriove savaji tiek laiko kurta gyvenima... nepajuto, jog netikri prioritetai pakeite tikruosius... nepajuto jog gyvena iliuzijos pasaulyje...
...Visoj sioj maisaty ji sutiko tikraja meile... meile, kurios ji neturi teises jaust...bet jaucia... meile, kuriai nelemta gyvuot... meilei, kuria ji jaus amzinai...
...Atsimerke... po tiek daug ivykiu, sujaukusiu jos gyvenima, ji pirma karta placiai atverus akis suvoke...susvyravo... ji apmire... ji jauciasi niekas... ja aplanke begalines neaprepiamos tustumos jausmas... jai slydo zeme... jai slysta zeme... bejegiskumo jausmas praradus gyvenima... noras pabust is sio kosmaro, pabekt nuo salcio ziemos...salcio kaustancio skausmu siela, nunese ja mintimis i vasara... i suleta ryta... i zydra dangu, pasipuosusi retais debesu kamuoliukais... kur zalia zole alsavo gyvybe, spindejo krikstolines rasos laseliais ir sveikino ryta...
...keliom akimirkom ji uzsimirso...nurimo skausmas...bet tik trumpam... ir vel dviguba jega nubego bedvasiu kunu nepakeliama sirdgela... sirdgela lydima kartelio, nesutramdomo pykcio sau, del pacios sugriauto savojo gyvenimo... del sunui ir mamai permazai skirto demesio, o juk jie vieninteliai ja tikejo ir skaudziausia, kad vis dar tiki...
...Ji stovi iskelusi galva i dangu ir beviltiskai ismeigusi zvilgsni i nuplaukiancius debesu kamuoliukus... staiga suvoke esanti mazas zmogutis, beribej platybej- visiskai vienas ir nemylimas...
...Ji sukniubus zoleje vis dar verke, ta pasakiskai grazu sauleta ryta... ji kaltino save del visko...
...Ir vel pakelia galva i dangu... asarotos akys spindi skausmu... mintyse ji priglaudzia sunu, kuris yra didziausias jos turtas...tai jis turejo but jai tikslas... ji mintyse pajunta, jog sunus myli ja ir visada myles, jog jis nepyksta, kad mama paklydus savije... jos krutine drasko dar didesnis skausmas, baime, kad nuvils savaji brangiausia artimiausia maziuka...
...Ji klupedama ziuri i dangu, o akyse, pilnose asaru maldavimas Dievo... maldavimas Visagalio visa sirdimi, suteikt dar viena sansa... suteikt stiprybes vel pakilt... vel is naujo pradet kurt gyvenima... iziebt vilty... o svarbiausia atleist sau...
...Niekada neatleisiu sau... kartoju tyliai... gryzau i salta ziema... i salti kaustanty manaja siela... nekenciu saves... negaliu atleist sau...

                                                  Jolita T.V.

(jei bent kas nors perskaitys, busiu dekinga... tikiuos vidine mano busena apie slegencia vienatve ir skausma sirdy, bet kazka privers susimastyt...)

Jolita,
as zinau ta jausma....
viena viena ir beprotiskai kalta....be teises parodyti savo silpnuma sunui....
nekokia guodeja is manes....
galiu tik pasakyti laikas siek tiek gydo zaizdas...bet randai lieka...
kazkada viena psichologe man pasake: ,,na gerai net jeigu jus kalta del visko,kas vyksta aplink...kaltes gi kazkaip isperkamos,,....penki metai tustumos ir pragaro-manau pakankama bausme...
nors ir nedrasiai,bandau vel sypsotis...meginu ismokt mylet save....
ir naiviai tikiu,kad gyvenime visada gauni tai,ko labiausiai nori...
baisiausia,kai nebenori nieko...
neprarask vilties...
ir gyvenimas dar nustebins tave...

su vienatve galima susidraugauti...ir naudotis jos teikiamais privalumais...
as dazniausiai kai bunu vienisa daug dirbu..mokausi..sportuoju...tobulinu save po nevykusio pasimatymo geriausiai padeda shopingai

labai sunku,ziauriai,nebegaliu jau to pakelti,jau 3,5 metu kai esu viena.nebezinau kur save padeti.nemegstu vakareliu,klubu.visaip bandziau,susigyventi kad esu viena,bet jau nebegaliu.draugu nebeliko,visi su seimom,nieks nenori ir neturi laiko bendrauti,nes tik seimos ir savi rupesciai.o kazkada buvau reikalinga,kol nebuvo seimu.liudna.ir negaliu iki siol tuo patiketi.ir pati jau is namu nebeiseinu.bijau kad galiu tapti nevaldomas zmogus,neturiu su kuo issisneketi,niekuo nepasitikiu,nes daug pasimokiau is draugu.tiesiog viskas tuno mano viduj.skaitau psichologines knygas,kaip sau padeti,bet.....tiesiog gyventi darosi nebeimanoma...

Nėra sunku išgyventi, kai turi draugių ir draugų, baisesnė vienatvė yra dviese

perfrazuosiu:
nera sunku isgyventi kai saldytuve tortas ir karbonadai, bet sunkiau kai tik sumustiniai su suriu ir desra..

as tai taip supratau

durnas klausimas. gyveni ir isgyveni. jei galvoji kad: vai kokia/koks as vienisa/vienisas, kaip man blogai... tai is to nieko gero galiu pasakyt, taip gali ir i depresijas nueit svarbiausia reikia neziuret romantiniu filmu

Reikia tiesiog susitaikyti su esama padetimi,kad dabar taip yra,ir nieko pakeisti neimanoma,bet nereikia sedeti sudejus ranku,o kaip tik,meginti kazka pakeisti savo tokioj niurioj padetyje ir tiketi,kad su laiku viskas pasikeis

O visai neblogai retkarčiais žiūrėti romantinius filmus,tik reikia žiūrėti vienai.Tada gerai pažliumbi,išleidi dalį nuoskaudos dėl tos vienatvės ir lengviau pasidaro... Man sunkiausia būna namuose savaitgaliais,todėl stengiuosi ką nors sugalvoti,kur nors su draugėm išeiti.Pati imuosi iniciatyvos,šnekinu,nors kartais,atrodo,nieko nesinori,bet,žinau,jei priversiu save kažkur išeiti,po to jausiuosi geriau