Kaip išgyvenate vienatvę?

Visoms moterims, besijaučiančioms vienišomis rekomenduoju pažiūrėti spektaklį "Laukinė moteris". Gal iš šalies pažvelgus į savo "vienatvę" nebebus taip liūdna:)

....hmmm... ....jau treti metai gyvenu vienas esu vienisas, neskaitant trumpalaikiu susizavejimu be jokiu isipareigojimu ir kuo toliau tuo labiau mastau kad kitaip ir buti nebegali viskas tiesiog puiku nesuprantu kam ta vienatve dar istverti reikia gyveni, dziaugiesi visais gyvenimo malonumais judi i prieki nereikia kazko dar temptis uz rankos visos svajones igyvendinamos, niekas ju netrigdo .......... na ir zinoma buna tu dienu kai pasijuntu vienisas, bet cia tik 3 kartu per metus naujieji kai eini i baliuka be paneles velykos kai nera su kuom dauzyt kiausiniu na ir tortadienis per kuri visgi noretusi silumos is artimos drauges o visa kita lafa.....

Neturiu nieko prieš vienatvę. Gyveni, užsiimi savais reikalais, ir tiek.

Tik va kazkodel jau 2 metai kai bergzdziai ieskai cia poros uzsiregistraves. Tiesiog nepripazisti savo vienatves problemos,laikai pasamoneje,bet ji nuolat islenda kaip yla is maiso.

pliaupia lietus, skaitinėju, nesijaučiu labai vieniša. prieš tai buvo nuobodu. padeda jei išeinu pasivaikščioti, lauke būna smagu. vėjelis, spalvos, paukščiai- supa gamta, aplinkui žmonės ir aš visumos dalis.

kai namuose užsibūnu ar prie kompo, stengiuosi pažvelgti į savo bėdą, ir ją įvardinusi ieškau info ir tada ką nors išbandau. taip kartais pavyksta iš jos išlipti

TAI NE BĖDA,TAI TIK LAIKINAS ,GYVENIMO TARPSNIS-viską apgalvot,kažką pakeist.,o tokių kaip tų -tūkstančiai

Pritariu Biomedic – labai taiklūs pastebėjimai. Manyčiau visas tas vienatvės virusas yra tiesiog iš netūrėjimo ką veikti, užsidaro žmogus savo celėje ir vietoj to, kad kažką mąstytų, suprastų save – ima tiesiog savęs gailėtis – aš vienišas, niekam nereikalingas, su tokiomis mintimis ateina ir nusiteikimas.
Žmogus kelia save ant dominuojančios rūšies pakilos- tituluodamas save labiausiai išsivysčiusia gyvybės forma, bet per tas visas regalijas niekaip nesugeba pastebėti, kad yra ir vienintelė gyvybės forma, sugebanti sukelti/susidaryti neišsprendžiamą problemą iš nieko ir maža to dar dėl jos kentėti, bei save bausti. O noras šitą virusą gydyti antros pusės susiradimu man atrodo visiška profanacija – niekas niekada nėra vienišas, populiacijos tankumas ir susitelkimas šiame amžiuje yra toks, kad vienišas gali pasijusti nebent miško glūdumoje, arba tik sąmoningai/nesąmoningai pats to siekdamas. Jeigu nesugebėsite pasirūpinti ir suprasti savęs patys, niekas kitas už jus to nepadarys. Visiems kažkaip priimtiniau mąstyti, kaip man blogai – kodėl nepagalvojus, kaip man yra gerai – kažkodėl man vis labiau priimtinesnė idėja tampa, kad žmonija susinaikins ne dėl atominių karų, išsekusių išteklių ar naujų ligų protrūkių, bet būtent dėl savo perdėto noro analizuoti absoliutų nulį, absoliutų nieką ir iš to daryti problemas. Kiek seniau buvo psichologų ir savęs supratimo mokytojų? Jei ir buvo jie nelabai kam buvo reikalingi, nes žmonėms nekildavo panašių problemų.
Pasižiūrėkite į gyvūnus – kaip ramiai katė patenkinta žaidžia saulės spinduliuose, pažiūrėkit į vaiką, kuris vejasi drugelį – nesvarbu, kad jo ir nesugavo – pats procesas jam neša malonius įspūdžius ir nuotaiką.
Prisilaikysiu šiuo klausimu Arthur Schopenhauer’io idėjų.

Negera žmogui būti vienam.

Prabangaus gyvenimo kaina – depresija

Turtingos, bet nelaimingos. Toks derinys tampa nūdienos visuomenės, kurioje nemažai moterų – išlaikytinės, stereotipu. Medikai įsitikinę, kad tik apie pinigus galvojantys žmonės tampa nelaimingi, o dvasiškai tobulėjantiems depresija negresia.

Rūpinasi tik savimi

Jaunos, gražios ir pasiturinčios. Su panieka žiūrinčios į kitas, nuo ryto iki vakaro dirbančias silpnosios lyties atstoves. Paranojiškai bijančios prarasti jas išlaikančius vyrus. „Ir kamuojamos depresijos“, – atšaus gyvenančios kitaip.

Visuomenėje pastebima nauja tendencija: atsirado tam tikra kategorija moterų, įsitikinusių, kad jas privalo išlaikyti vyrai. Vienintelis tokių moterų darbas – rūpintis dailia išvaizda ir kruopščiai slėpti amžiaus paliekamus pėdsakus. Daugelis moterų, kurias išlaiko turtingi vyrai, rūpinasi tik savimi. Jų mintys sukasi tik apie naujus daiktus, jos gyvena pačių susikurtame iliuzijų pasaulyje, kuris aplinkiniams kartais kelia šypseną. Ir nors tokios moterys prabangiai gyvena, susidaro įspūdis, kad jos jaučiasi nelaimingos.

Labiau būdinga moterims

„Ar turtingos moterys dažniau serga depresija? Tai mitas“, – tvirtino gydytojas psichiatras Algirdas Narinkevičius. Specialistas mano, kad tokia nuomonė susiformavo todėl, kad moterys apskritai depresija serga du kartus dažniau nei vyrai. Šį skirtumą lemia didesnis dailiosios lyties atstovių emocingumas ir hormonų svyravimai. Tačiau psichiatras patvirtino ir tai, kad patogus gyvenimas bei dvasinės praktikos stoka tikrai gali įklampinti į depresijos liūną. „Jei svarbiausias gyvenimo tikslas – pinigai, o žmogui terūpi, kaip ir kuo daugiau uždirbti, anksčiau ar vėliau dėl tokio požiūrio jis patirs diskomfortą ir nusivylimą“, – aiškino gydytojas. Žmogus pasiekia savo galimybių ribą, kai nebegali patenkinti visų poreikių. Tada apima nusivylimas, kurį gali lydėti depresiją primenantys požymiai. „Kai žmogus rūpinasi tik savo išore, materialiais dalykais ir gyvena tik savo malonumui, nėra dvasinės praktikos, tam tikri gyvenimo išbandymai sukelia stresą ir išgyvenimus“, – sakė gydytojas. Tokiam žmogui, susidūrusiam su sunkumais, kyla didesnė rizika susirgti depresija. Jei finansinių problemų neturintis žmogus daug dėmesio skiria ir dvasiniams dalykams, atsiranda harmonija. Būtent tai ir apsaugo jį nuo ligų.

Ko lauksime, to sulauksime

Kartais depresiją sukelia klaidingi įsitikinimai ir negatyvus mąstymas. Anot A.Narinkevičiaus, žmogus, sergantis depresija, susitelkia į save, savo jausmus, išgyvenimus, pervertina kai kuriuos dalykus. Jis domisi tik savimi, taip atsiribodamas nuo aplinkos ir artimųjų. Sergančiam depresija žmogui sunkiau bendrauti, džiaugtis, dirbti. „Pasinėrimas į vidinę savianalizę atspindi tam tikrą egoizmo išraišką – žmogui įdomus tik jis pats, o aplinkiniai nekelia susidomėjimo“, – tęsė gydytojas. Išsivaduoti iš depresijos padeda rūpestis kitais ir pagalba jiems, noras būti aktyvesniam bei naudingesniam. Vis dėlto čia gali slypėti kitas pavojus: pernelyg pasinėręs į svetimus rūpesčius, žmogus gali pamiršti savo poreikius. „Dažnai būna skausminga ne pati situacija, o tai, kaip mes ją vertiname. Jei mums viskas atrodo blogai, galiausiai to ir sulaukiame“, – teigė specialistas.

O štai pozityvus mąstymas ir teigiamas savęs vertinimas padeda greičiau išsivaduoti iš depresijos. Sergančiajam depresija svarbus artimųjų supratimas ir pagalba, nes jie padeda pakeisti negatyvius įsitikinimus.
[url:333zk9by]http://www.valstietis.lt/Pradzia/Patarimai/Sveikata-ir-grozis/Prabangaus-gyvenimo-kaina-depresija[/url:333zk9by]

Gyvendami atsiskleidžiame. Gyvenimas praplatėja tiek, kiek save parodome kitiems ir mus supančiam pasauliui. Tačiau dauguma žmonių nugyvena gyvenimą, slėpdami tikrąjį aš ir apsimesdami tuo, kuo jie nėra.

Mums reikia draugystės. Bet mes desperatiškai bijome, kad iš arčiau pažinę žmonės mus atstums. Baimė būti atmestam (kilusi iš poreikio būti priimtam) ir draugystės poreikis — tarpusavyje nuolat nesutaria.

Turėtume savęs paklausti: „Ar kitiems esame pakantūs, kad jie mums galėtų atsiskleisti?" „Ar savo mylimus žmones skatiname komplimentais, reiškiame jiems dėkingumą ne tik už darbą, bet ir jų buvimą?" „Ar juokiamės iš kitų klaidų ir juos nuteisiame, užuot pripažinę, kad tai yra jų mokymosi ir gyvenimiško patyrimo dalis?" „Ar esame nusiteikę pirmieji žengti žingsnį, kad kitiems atskleistume savo tiesą?"

Sukurk tokią aplinką, kad kiti jaustųsi saugiai ir galėtų atsiskleisti, tuomet ir pats gersi iš draugystės šaltinio.

Draugystės ryšiai gali būti matuojami mūsų sugebėjimu dalintis savimi su kitais. Turėtume nevartoti kasdieninių pokalbių klišių, neaptarinėti žinomų faktų. Jei norime atsiskleisti ir mėgautis nuoširdžia draugyste, turime išmokti dalintis savo nuomone, viltimis ir svajonėmis, klaidomis ir nesėkmėmis. Kuo labiau du žmonės sugebės atsiskleisti ir kitą priimti jo neteisdami, tuo daugiau nuoširdumo jie patirs.

Nuoširdumas matuojamas atsiskleidimu. Kuo esi nuoširdesnis su kitais, tuo daugiau nuoširdumo patiri pats. Ir kuo labiau slepiesi nuo kitų, tuo tavo draugystė bus paviršutiniškesnė.

Niekas taip nepatenkina žmogaus kaip artimumas.
[url:3qkm05by]http://www.balsas.lt/naujiena/596538/fiziniai-emociniai-intelektiniai-ir-dvasiniai-kuno-poreikiai[/url:3qkm05by]

Idėju

Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

Anuo metu Jėzus kalbėjo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.