Kaip pamiršti mylimą žmogų?

Mano istorija ta, kad įsimylėjau kunigą. Jis nuo pat pirmo karto, kai mane pamatė, susižavėjo, visų klausinėdavo apie mane, pro šalį enant ir susitinkant nuolat mane užkalbindavo. Mačiau jo susižavėjimą manim, buvo malonu, bet tik tiek.. kol vieną dieną jis pradėjo man rašinėti internetu, daug kalbėdavomės, bendrą kalbą radom, regis, iškart. Jis vis kvietė mane susitikti, sakydavau NE ir viskas, juk negalima, tu - kunigas, tačiau jis vis neatstojo. Jo atkaklumas ir dėmesys man mane pakerėjo, nebeatsilaikiau - susitikau kartą, du, tris.. Ateidavo pas amne į darbą su dovanom, alpdavau iš tokio dėmesio man, bet vis tiek uždraudžiau lankytis, kol kas neina. Vieną dieną pasikviečiau jį į svečius, taip ir prasidėjo... pasaka be galo. Tai džiaugiuosi, kai būnam kartu, tai verkiu, liūdžiu, pykstu, kai jo šalia nėra. Jis irgi kenčia, verkia, bet... Taip ir kankinamės abu. Kažkoks absurdas. Vis klausiu savęs - kodėl? kodėl taip atsitiko? Jausmai nuolat keičiasi: iš pradžių sąžinės graužatis maniau mane pribaigs, bet dabar ji aprimo, apsitraukė ledu, dabar kankinuosi, kai jo nėra šalia, kai negaliu jo apkabinti, bučiuoti, o kai susitinkam, negaliu jo paleist, nors mylėtis su juo kažkaip sunku, galbūt dėl to, kad prabyja sąžinės priekaištai... Sudėtinga, beviltiška, slapta, pavojinga, ir taip jausminga ir intensyvu, kad negaliu be to, negaliu viso to baigti...

o siaube kaip tu taip gali....su kunigu...jau geriau su vedusiu, bet tik ne su kunigu.Kažkoks siaubas, negaliu net patikėt.

Na, pasirodo galiu, nes man su juo labai gera, nors ir tenka labai kankintis..

paauglystėj aš visus kunigus gražius buvau įsimylėjusi, nes dažnai į bažnyčią eidavau....bet tik tokia vaikiška meilė ir buvo. Aš neįsivaizduoju, kaip reiktu seksu su kunigu užsiiminėt....ir apskritai....nuogas kunigas....negaliu patikėt. Aš vis dar galvodavau, kad kunigai taip nedaro...

Ir as isimyledavau visus kunigus is eiles, nes jie moka parodyti demesi. bet kai pakalbedavau viesai su artimais zmonemis ar kitais kunigais , kas su manimi vyksta, tas isimylejimas praeidavo.
tik ir tiek.
manau, kad tau padetu pokalbis su vietos vyskupu, atsoktum nuo tokio nesamoningo santykio, nors ir giliai jau iklimpai. gaila ir apmaudu, kad tai vyksta.

Karve tu karve, kaip drysti sventą žmogų iš kelio vesti?

bet zinok, paskui ir vyskupa gali isimyleti, ir buciuoti ji nuoga, tikrai tikrai, ir taip buna, zinokit. mano draugei taip buvo

Cia taip vakar sapnavai ar pries savaite

Gaila ir man, kad tenka taip kankintis, bet man taip gera su juo, kad džiaugiuosi, jog jis yra. O kalbėt kalbėjau ir su drauge, ir su psichologe vis kalbu kalbu, bet man kažkaip negeriau.. Mintis pakalbėti su vyskupu, arba kitu kunigu gera, galbūt reikės išmėginti ir tai. Dėkui už supratimą ir mintis.

Tikriausiai nera zmogaus, kuris nebutu patyres "nelaimingos" meiles. Bet kas gi ta meile, ar tik kartais nepainiojame jos su susizavejimu, aistra (kuri trunka 2 metus, o mes tai ivardiname meile ...) ir kitais dalykeliais. Daznai galvojame, kad jeigu zmogaus mums truksta, reiskia tai meile. Mano nuomone pagrindines priezastys slypi tame, kad:
1. Nepazistame saves, nezinome, ko mes norime is tam tikru santykiu
2. Nemokame myleti saves
Visu pirma moterims butina myleti save. Nemyledamos saves mes tampame santykiu ikaites, tarnaites, pacios uzsidedame sau pancius, o paskui jauciames nuo visko pavargusios ir issekusios ir kaltiname del to sutuoktinius, vyrus, vaikus, tevus, zodziu visus aplinkinius.
Visoms moterims patarciau paskaityti knyga "Moterys, kurios myli per stipriai arba kai jus vis tikites, kad jis pasikeis". As esu dekinga draugei, kuri padovanojo man sia knyga sunkiu man gyvenimo laikotarpiu. Negaliu kategoriskai teigti, kad si knyga pakeite mano gyvenima, bet perskaicius ja supratau daug dalyku. O kuo daugiau suzinai ir supranti, darosi lengviau priimti reikiamus sprendimus.
Mielos moterys, nekentekite pazeminimo, nenuvertinkite saves, atminkite meile - tai visu pirma apipuse pagarba, demesys ir draugyste. Bukite laimingos, kad ir kokios bebutumete jaunos ar senos, lieknos ar apkunios - jus turite teise buti LAIMINGOS !