Kaip pamiršti mylimą žmogų?

Nesuprantu. Ir kaip galima šitaip galvą pamesti ? Prisigalvoja žmonės "meilių"...

Labai protingas pastebejimas ir pasakymas... Tik kartais ji pamirsti ir vel jauties auka...

Sveika, melynake. Noreciau suzinoti kokia situacija tavo siandien dienai. Perskaiciusi pamaciau, jog tai, beveik mano istorija, skiriasi tik keletas epizodu ir bendravimo laikas zymiai ilgesnis, o baigiu iseiti is proto... sunku labai... Labai noreciau suzinoti ar jau baigesi, jei baiges, jusu kancios ir kaip ta iveikete? Aciu.

                                     Skausmas-yra naturali  kuno savoka,bet sielos-kas kita.Aplink Tave tokiu zmoniu tukstanciai,vieniems tai pati epogeja,kitiems kazkiek apmires isgyvenimo jausmas treti tai prisimena,kaip kazkoki kosmara,bet visi tai praeina.Tik laiko klausimas-kada?Taip elgiasi ne tik vyrai,bet ir moterys.Si problema slypi paciame asmenyje.Kadangi nesu linkusi smerkti vyru ar moteru tai vardinsiu tai-zmogumi.Daznas pasakis-reikia pazinti zmogu su kuriuo gyveni,bet kaip tai padaryti!? Daug kalbetis!?Bendrauk Tu,zmogau,nebendraves jei salia esantis,juk ne sunytis,o ZMOGUS,kuriam suteikta didziausia didybe-protas!Kalbiesi,bendrauji ir lyg tai supranti vienas kita,bet tik BATS!ir paveda.Kaip elgtis tam kuris iskaudintas?To neatsakys-niekas,nes kiekvieno zmogaus skirtinga situacija.Ir kas tinka vienam,tas gali visai netikti tavajam.Tai reikia isgyventi,kaip meile reikia ismyleti,taip dziaugsma-isdziaugti,skausma ir sirdgela-istverti-tai vadinasi sielos zengimas i tvirtesne pakopa,bet tai jau kita tema.STIPRYBES TAU!Tik stipriems zmonems duota daug iskesti ir Tu TOKIA! LAIKYKIS!

Kiek teko skaityti apie išsiskyrimus, ką daryti, kaip pamiršti meilę, tai neperskaičiau nei vieno komentaro, kuris tikrai padėtų ir priverstu pakeisti mąstymą. Dėja, pats kenčių po didelio išsiskyrimo, kad net nesinori su kitom moterim bendrauti, o ir mintys tik apie ją, ką ji daro, su kuom miega. Toks žiaurus tas jausmas, kai įsivaizduoji, kad tavo begalo mylimas žmogus gali džiaugtis kito, o ne tavo glėbyje, kad kito vyro bučiniai ir apkabinimai jai yra viskas, o ne tavo. Nežinau, net kaip elgtis, ką daryti, niekas kitas aišku čia nepadės. O tie kurie rašo, kad jūs čia nesamones išsigalvojat, negali būti sunku pamiršti, kad verkšlenat, matyt nesat turėję rimtų santykių ir tikros meilės, kad neina nei darbui susikaupti, niekam. Jei tikrai kas žino kaip padėti šitokiais atvėjais būtinai rašykit.

Deja, bet svečias teisus - tam tikrą laiką niekas nepadeda. Visos pastangos pamiršti (ne, pamiršti čia netinka, pamiršti niekada neišeis, bet gyventi taip, kad tie prisiminimai nebedegintų, o taptų tiesiog prisiminimais, o su laiku net šiltais ir mielais prisiminimais) iš pradžių neduoda rezultatų.
Vienų ar kitų dalykų darymas pradeda duoto vaisių tik po ilgesnio laiko ir ne iš karto staiga viskas pasikeičia. Todėl ir atrodo, kad tie patarimai beprasmiški. Bet tą daryti reikia - išsikalbėti su artimu žmogumi, užsiimti mėgiama veikla, net jei ji visai nebeatrodo mėgiama, išeiti kur nors su draugais, nors reikėtų tą daryti su didelėm pastangom ir be jokio noro, eiti į sporto klubą, skaityti gerą literatūrą. Kiekivienam savo. Bet klaida - užsidaryti ir nuolat save skaudinti tais prisiminimais. To neišvengsi, bet išėjęs pažaisti boulingo, nors pusvalandį gal apie ją negalvosi ir tai jau gerai.Tas pats darbas - jei jo daug, visai padeda (nors nuo jo pavargsti ir išsenki).
Žmogus visada nori greitų rezultatų. Bet, jei buvo meilė, taip greit rezultatų nebus.Visos priemonės tik sutrumpina skausmingų išgyvenimų laiką. Vieniems nuo metų iki pusės, kitiems nuo 3 metų iki 2, kiekvienam kitaip. O iš karto atrodo, kad tikrai beprasmiška ką nors daryti, nes niekas niekada nepasikeis.Todėl ir nuleidžiam rankas. Bet čia kitas pavojus - įkristi į savigraužą visam likusiam gyvenimui, susirgti depresiją, kuriai jau reikės rimto gydymo ir niekada nebeturėti galimybės sukurti sveikus normalius santykius su kitu žmogumi.
Sėkmės visiems iškenčiant išsiskyrimo skausmą. Aš, atrodo, jau šitą kelią nuėjau.Todėl, galiu pasakyti - išeiti galima.

Pamirsti neimanoma to kas tikra ir nesuvaidinta gali praeiti ir 50metu bet vistiek niekas nepasikeis.Pati myliu zmogu taip smarkiai kad be jo nebeisivaizduoju savo gyvenimo bet deje jis turi seima bijau jam sakyti ka jam jauciu nes bijau kad nuo manes pabegs.esu jam antra ir tuo turiu tenkintis ir laukti ,,o gal but jis bus su manimi'' sunku labai sunku viska istverti taip pat noriu ji pamirsti bet zinau kad to padaryti neimanoma ir niekada nebus imanoma.

Na tavo atveju tai visai nekaip. Jei jis turi seima, tai butu ganetinai savanaudiska pasakyti zmogui kad ji myli. Ir esama situacija kaip isivaizduoju nera paprasta, jis turi seima o tu ja ardai, gal cia tam paciam forume raso jo zmona, kalbedama apie vyro isdavystes. Na nieko nepadarysi, negali pykti ant zmoniu, kiekvienas iesko kur geriau. Tau situacija taip pat nepavydetina...

kaip banalu meiluze nusprendzia,kad vyras turi priklausyti jai, nes ji labai smarkiai ji myli. Kur buvo tavo protas isvis,kad sugalvojai galinti isimyleti vedusi vyra? Jis ne tavo, jis kitos ir nereikia gviestis svetimo daikto. As pavyzdziui labai noriu savo bendradarbes ziedo su brilijantu, net miegoti negaliu kaip smarkiai jo noriu ir niekaip to ziedo pamirsti negaliu. Net isivaizduoju, kad ant mano pirsto jis simta kartu geriau atrodytu nei ant tos karves letenos. Tai ka man dabar daryti? Zudytis?

arba zudytis aba pavogti