Kaip pamiršti mylimą žmogų?

Tavo filosofija ir teisinga ir klaidinga. dar galima tavo minti pratesti. jei esi zmogus kantrus, tai gali sulaukti to paties autobuso, kuris padaręs ratą vėl sustos toje pacioje stotelėje. Taip ir su vaikinais, jei jis toldamas sau mintyse kartos, kad padarė klaidą palikdamas tave, tai ir jis gali sugryzti i ten kur tave paliko ir tiketis, kad arba tave ras (vadinasi jusu meile stipri), arba neras (nebuvai kantri, neistvėrei vienatvės, kuria uzpilde kitas zmogus).

Geriausias būdas pamiršti mylima žmogų pamilti kita dar labiau tai gyvenimo aksioma.

Urtigute, nevaryk demagogijų.

reikia gyventi savo gyvenimą, o ne laukti ir "kentėti" vienatvę. Dar Heraklitas pasakė - "Į tą pačią upę neįbrisi du kartus"
Išėjo, reiškia išėjo
O kažką patarinėti nežinant situacijos - neįmanoma. Ar tai kvailas barnis, ar apgalvotas sprendimas.
Jei išsiskyrėte tiesiog lygioje vietoje - tikrai neverta jo pulti gražintis. Savigarba smarkiai nukentės, o rezultatas - net jei ir pasiseks - bus tik trumpalaikis.

Tiek daug minčių, tiek daug panašių situacijų.
Pasakymas, kad reikia gyventi savo gyvenimą yra tooks sudėtingas. Juk tiek daug iš naujo dalykų reikia daryti vienai. Mano situacija atitinka forumo temą. Draugystės 3 metai praskriejo taip greitai, joje buvo daugybę abiejų planų ateičiai, tokie kaip šeima, vaikai, namai. Dėl santykių stengėmė abu. Žinoma, kartais vienas labiau, kitas kitąsyk labiau pasistengdavo. Bet viskas klostėsi gerai. Sukosi link dar rimtesnių įsipareigojimų. Tačiau prieš kelias dienas netikėtas pokalbis. Pakankamai ramus, pagarba vienas kitam, jo prašymas suprasti ir paleisti, nes išblėso jausmai, kad tai nebuvo vienadienis sprendimas, o apgalvotas ir pasvertas. Jis manęs jog tokios mintys praeis, jis stengėsi elgtis kitaip, kad vėl sužadintų mūsų santykius. Jo pasakymas, kad išblėso jausmai, mane nusmelkė iki širdies glūdūmų. Nebegrįš. Mano jausmai dega jam, jis vienas iš tokių vyrų, su kuriuo jautiesi moteris (Pagarba, dėmesys, švenulnumas..... n dalykų). Gyvi prisiminimai. Užsimerkiu ir matau jo veidą, o atsigulusi girdžiu jo balsą.
Nežinau kur dėti tuos jausmus, kur sukrauti tą ilgesį. Nė nemėginu skambinti, nes tai yra jo apmąstytas suaugusio vyro sprendimas. Nenoriu jo kankinti prašymais, ar nuolatiniu priminimu apie save.
Žinau, kad manyje viltis dar rusena. Taip vis dar kankinu save. Skaičiau, kad reikia suprasti, įsigilinti į situaciją ir taip po truputį slops viltis, slops tikėjimas. Tačiau niekaip neįsivaizduoju kito vyro, kitų akių ar lūpų, net balso tembro. Žinoma laikas gydo. Bet su tuo laiku eina gyvenimas. Tiksi laikas... Nežinau, kaip įveikti savyje esantį ugnikalnį, o darbe negaliu susikaupti... nemoku viena gyventi...

Sveikutes, zinau recepta kaip pamirsti ka tik reikia ir - greitai ! Nemazai rasyti reiketu, o rasyti nemegstu bet su malonumu galiu papasakoti asmeniskai. As pati ir mano drauges tuo puikiai naudojames Tad jei ima neviltis - drasiai kreipkites, idomumas tame, kad kuo didesne neviltis - tuo greiciau nuo tokios priklausomybes issikapstysite Tiesa, sis pasiulymas merginoms/moterims nuo 25m. (Vilnius, [email protected])

o 100 litu tuo paciu nereikia uz paslaugas pervesti?

Nereikes )) pasidalinsiu patirtimi uz aciu o kas zino - gal susidraugausim ? Draugu nebuna per mazai

Panašu, kad pasakymas apie meilę, kuri trunka tris metus, yra teisingas. Tiesiog gal krizė dabar vyrui?

Mangofruit, nezinau, gal krize. bandziau ivairiausiais budais kalbetis, stengiausi, kad kazkur iseitume. Kad nesedetume namie ir ta pati negalvotume. žinoma, pas ji darbas siuo metu apemes visas mintis. taciau, pastaruoju metu, kai grizdavo namo jam nebuvo gera. pasirodo ilgokai taip buvo, taciau ir jis stengesi, kazka kitaip daryti ir elgtis, vyti tokias mintis salin. bet kaip sako jam nepavyko ir nejaucia man jausmu, traukos. nemoku apsakyti liudesio ir ilgesio dabartinio.
Prisimenu jo zodzius pries kelias dienas. sako, pasiziuriu i tave ir tu tokia grazi, bet man nera tos aistros tau...

Kaip man elgtis? Ka daryti? as nenoriu jam lysti dbr i akis, nes sulauksiu dar didesnio atstumimo.

Nebūtinai krizė. Nenurašykit visko krizei. Gal tiesiog taip turėjo būti...
Pasiguosk nebent tuo, kad žmogus su tavim elgėsi garbingai, pasakė tiesiai į akis, o ne tylėjo, nenorėdamas tavęs skaudint ir ėjo į šoną.
Pasiguosk, kad dar nesukurta šeima ir nėra vaikų, kuriems reikia abiejų tėvų.
O tą žmogų paleisk. Jei bus lemta - sugrįš. Nes tik paleistas yra laisvas priimti paties savo sprendimus.
O jei negrįš - vadinasi jis ne Tavo. O Tavasis dar bus.
Nes kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas.
Ir patikėk - laikas po truputį išnaikina žmogaus paliktus pėdsakus ir gal kada tu galėsi į visa tai žvelgti be skausmo širdyje šypsodamasi savo buvusiai meilei.