30mečiai senberniai

Sveikos, su draugėmis prie kavos puodelio paskutiniu metru dažnai aptariame tokius vyrus. Kadangi pačioms yra apie 25 m., tenka susidurti su vienišais vyrais, kuriems yra apie 30 m. Jų savybės: dažnai nukentėję nuo meilės, pradraugavę keletą metų su mergina ir pamesti, todėl bijantys įsipareigoti, pabrėžiantys savo savarankiškumą, nors vis dar gyvenantys su tėvais, įsitikinę, kad jiems viskas vis dar prieš akis ir t.t. Kas, Jūsų nuomone, lemia tokios vyrų grupės susiformavimą? Ar tokį vyrą įmanoma "prijaukinti", ar toks vyras senberniaus arba enkinsis vienos nakties nuotykiais visą gyvenimą?

cia manau moterys kaltos nes mes +is dales mes norim but visada laisvi

O kadangi mus jau po 35, tai prie kavos puodelio aptarinėjame 40 mečius senbernius, ar išsiskyrussius, ar vedusius ir ieškančius nuotykių.
Ir ką?
Mergaitės, atsipalaiduokit. Pažiūrėkit geriau į save, nebūkite tokios nuobodžios.

Ačiū temos autorei už tokią aktualią temą - paskutiniu metu aš pati vis užtaikau ant tokios faunos. Ir nesuvokiu, kad jų galvose darosi Inga_P, gal apie tą nuobodumą galėtumėte ką nors pakomentuoti? Kaip rekomenduojate būti nenuobodžiomis?

Užkliuvo akys už temos, kadangi pats neužilgo priklausysiu minėtai kategorijai, nuprendžiau atsakyti iš vyriškų pozicijų.

Taigi - pradžiai gal nereikėtų tiek stereotipų? Pavyzdžiui, aš puikiai suprantu, kad tikriausiai nebepadarysiu visko, apie ką svajojau būdamas šešiolikos, su tėvais negyvenu jau n metų, būtų kam, tikriausiai ir įsipareigočiau

Manyčiau, tokios grupės susiformavimą lemiantis esminis dalykas - aukšti standartai. Man asmeniškai nesinori gultis į lovą ar pradėti draugauti su bet kuo vien tam, kad nebūti vienam. Taip, kartais būna liūdna, geriausias vaistas nuo to - "get a life". Darbas, kelionės, mėgstamas hobis, draugai, etc - visa tai dažnai yra geriau, negu buvimas su žmogumi, su kuriuo kaip ir viskas gerai, bet - nedžiugina, kaip tas Knysliuko balionėlis.

Prijaukinti tokį žmogų įmanoma, reikia vieno vienintelio dalyko - pasiūlyti kažką daugiau, nei pilka masė. Jau jaučiu, kaip tuoj pasipils atsakymai - jums reikia manekenių su Nobelio premija, kiaulės! Nereikia, toli gražu. Reikia žmogaus, su kuriuo galima pasikalbėti įvairiomis temomis, kartu džiaugtis, kurti, keliauti, gyventi... Nevedu statistikos, bet naršant anketas dešimtis kartų lenda tos pačios standartinės frazės - "aš paprasta bet ne prasta", "noriu vaikino nes atsibodo būti vienai", "tai, kas tikra, nematoma akimis" ir mano mėgstamiausia ".................." - skiltyje "daugiau apie save". Paskaičius tokias, norisi išjungti laptopą ir nuveiktį ką nors prasmingesnio, nesijaudinant, jau senbernis tu ar ne.

Praktiskai identiskai norejau parasyt, bet jau aplenkei mane. Pritariu viskam kas cia parasyta.

Taikliai, taikliai ir teisingai. Norint įsipareigoti, reikia kad būtų dėl ko. O su „daugiau apie mane“ tiesiog mintis perskaitėt, smailai, taškai, dar kokie hieroglifai, susidaro įspūdis, kad prie kavos tik pliurpt apie senbernius ir tesugebama, nes sveiko proto žmogus tūrėtų sugebėti save apibūdinti bent 3-4 rišliais sakiniais. Netgi per darbo pokalbį, ypač pas užsieniečius, mėgstama paprašyti trumpo savęs apibūdinimo, bet žinoma jeigu ieškoma „durniaus“, kuris išlaikytų už grožį, apie kokius darbo pokalbius gali kalbėti Čia tik prie kavos gali pliurpt – radau, kuris galėtų, bet nepasirašo žaltys

Deja, būna ir 25'mečių senmergių

Tik musu runkelistano kolukietiems 30- meciai vaikinai atrodo senberniais. Visa V. Europa zenijasi apie 40 metu. Aisku, musiskems kolukietems jau po 25 metu ziauriai norisi isteketi, bet kokia kaina. Iki 25 dar spaudzia, issivaizdina, ieko princo. Po 25 pradeda barskintis su visais is eiles kaip pabludusios, ir kariasi ant kaklo, kad tik koks buduliukas paimtu i zmonas.

Jau tik netau apie isipareigojimus kalbet kiaule. Pats neapsisprendes cia patinka, cia jau nebe. Visi jus tokie saldus greit pabegat.