Neištikimybė - ar esat ištikimos?

[quote="69minusTwoZeros&1-1"][b:lpqcvdr8]Neistikimybe : vyrai ar moterys?[/b:lpqcvdr8]
Atsakymas paprastas - koks skirtumas, kas labiau neistikimos, vyrai ar moterys?..

Visi zmones nusizengia istikimybei, net ir labai to nenoredami. Manau ir pats komentaru autorius vienaip ar kitaip yra ne karta sulauzes istikimybe. O jei pazvelgsim ne vien i vyro ir moters santykius, tai .....jos pavyzdziu apstu visur.........

Nesu niekada isdaves man artimu zmoniu, nesvarbu kas tai butu - draugai, gimines ar antroji puse.
Yra buve visko, ir po tris merginas per savaite lovoje, ir kt., bet tik tuo metu, kai niekam isipareigojimu neturejau.

Štai tau pačiam ir atsakymas - o ką tos merginos apie tave sakys? Gal kiekviena guldamasi su tavimi slapčia manė, kad štai šis kartas - visiškai kitos, tai tikrų jausmų pradžia ir net apgalvojo koks vestuvinės suknelės fasonas joms tiks?
Elementaru - TU galvoji kad nesi įsipareigojęs, todėl ir nesijauti griaužiamas sąžinės.

O kita kas krito iš pasakojimo apie tavo patirtį (tikrai skausminga ir nesišaipau iš jos) - visiškai naivus įsitikinimas, kad galima susitarti dėl jausmų, kad galima susitarti, jog kitas tavęs neskaudins, kad galima susitarti, kad kitas tave gerbs. Naivu ir.. naivu

man turbut pasiseke.. , nei vienas vyras nebuvo neistikimas, arba man tai nerupejo

Nesutinku. Nebuvau isipareigojes merginoms nei pazadais, nei dar kuom nors - jos tai puikiai zinojo ir man pretenziju nereiske, nes is anksto aiskiai daviau suprasti, kad is mano puses jokiu isipareigojimu nebus. O ir mane nei viena is tu pernelyg rimtai neziurejo. Ju laisva valia pasirinkti - bendrauti su manim, ar ne. Gulti su manim, ar ne. Jei jos susijaudina labiau delto, kad nesamoningai galvoja apie vestuvine suknele - tegul, bet tokiems lukesciams as nedaviau net menkiausio pagrindo.

Puikiai zinau, ka reiskia paseti viltis ir jomis maitinti "auka", taip gaunant tai, ko nori. Bet taip nebuvo, netoleruoju sitos praktikos.

Ne del jausmu, o del veiksmu susitarem Aisku, negali buti tikras, kad antroji puse amzinai bus tavo - juk tai ne nuosavybe, kaip koks namas ar automobilis (ir netgi del ju negali buti tikras - gaisras, karas, maras, humanitaras...), taciau, jei jau pajuto, kad "kitas", uztektu pasakyti tai. Sprestume esama situacija, skirtumemes, pyktumemes, taikytumemes... daug variantu, bet nebutu tiek daug nuoskaudos, kai tai daroma slepiantis uz akiu.
As suzinojau kur kas anksciau, nei man pasake, nerodziau to, kad zinau. Bet buvo ziauru, kai zmogus sako, kad tave myli, kalba apie bendra ateiti, vaikus (buvom suplanave net vaiku vardus), planavome keliones slidineti, i uzsieni ir t.t., o tuo metu uz akiu vyksta ne patys maloniausi dalykai. Ji net nenutuoke, kad as zinau.

As tik norejau vieno - kad man pasakytu. Nors tai nera mazai, bet tai nera ir labai daug, ypach jei palyginsim su tuo, ka kitam zmogui tenka isgyventi. Gal kitiems lengviau praeina, bet man buvo labai sunku.

Sutinku, kad jei zinotume, kur krisi, pagalve pasidetume... bet... ir tos pagalves nereiktu, jei zmones turetu daugiau savigarbos ir atsakomybes santykiuose.

na as jai myliu drauge tai nesimalu su kitom,nors buna ir siulosi pacios. manau kad negrazu apgaudinet drauge. jai ju nori eiti pas kita tai ir eik,bet jai ir pasakyk kad ji taves nebedomina.

Fiziškai ištikimybės nesulaužiau.

Na na mielosios moteriskes, o ar nepagalvojat apie tai, kad tas medziojamas vyriskis labai gerai moka nuslept jog turi zmona ar mergina...Juk nepazistant zmogaus tokie pasakymai, kad esu darbe, esu uzsiemes ar pas tevus, todel negaliu kalbet, labai realiai skamba. O dar jei jam yra galimybe rasyt sms, tai kaip ir problemos jokios nesimato...Taip, kad neskubekim teist viena kitos nezinodamos realios padeties ir keksemis viena kita vadint

Nesam, nesam ištikimos! Ko dar norit? O patys tai jau ištikimi, ane? Taip jau ir patikėsim.

Na as visad buvau istikima ir tuo labai didziuojuosi. Tiesiog pati save uz tai gerbiu. Ir buves vyras iki siol gerbia. Nes pats nesugebejo buti isikimas. Del to isiro seima, nes negalejau atleisti. Net buvo noras jam atkersyti tuo paciu. Bet sustojau, pagalvojau. Ir kam as turiu save zeminti? Jei nera noro...Todel atsigavau ir dziaugiuosi, kad nepadariau klaidos kerstaudama, nes buciau nusileidusi iki jo lygio. Drasiai galiu sakyti, kad esu istikima ir didziuojuosi tuom