Svečias: Svečias: Maniškis irgi yra įsitaisęs meilužę ir ne vieną. Ir ką aš galiu padaryti. Be vyro rankų nelabai ką nuveiksi namie ir apskritai. Dabar tokia mada. Na išsiskirsiu, ir ką aš laimėsiu? Neturėsiu jokio vyro, bet ar tai gerai? Jų mums reikia, nesakykit.
Bet čia ir yra bėda - kad žino, kad net nesvarstysi varianto kad jį palikti.. Visiškai nebijo tavęs prarasti. Iš kur toks bejėgiškumo, beviltiškumo jausmas? Aš nežinau. Pati sau bandau tą sau suvokti, išeiti iš santykių, kurie man nepatinka, bet...
Gal tu žinai kas su mumis blogai?
Skausmingas tas variantas -nutraukti santykius. Net nežinau, kodėl. Dabar galiu sakyti, kad aš ne tokia, nes išsiskyriau. išėjau su 3 vaikais į nežinią, bet sprendimas brendo gal 7 metus. 1,5 metų pradėjau atvirai sakyti, kad jei ir toliau taip bus, skirsiuosi. Vyras netikėjo, vis galvojo, kad tik taip sakau. Kartais sakydavo: negi tiek metų išgyvenę, žmones juokinsim. Jam visai buvo nesvarbu, kad man ir vaikams blogai. Ir jį, kaip ir daugumą vyrų veikė nuomonė, kad kur tos žmonos gali nueiti.
Patikėjo, ko gero tik tada, kai išsiskyrėm, tada ir sveikatos problemos atsirado ir supratimas, ką prarado, bet kelio atgal nebebuvo.O jei būtų patikėjęs anksčiau, gal būtų bandęs keistis.
Nežinau, ar su mumis, moterimis negerai, kad taip ilgai svarstom, ar visus veikia susiformavusi nuomonė, kad kur tos moteriškės vienos su vaikais dėsis...
Beje, vyro tam, kad namuose vyriškus darbus atliktų man tikrai nereikia, nors mano vyras tą tikrai mokėjo. Absurdas gyventi dėl to, jei abipusio supratimo nėra.