Mamos, ar mylite visus savo vaikus vienodai?

Puikus straipsnis, verčiantis permąstyti savo vertybes...

Pastebejau, jog dauguma tevu, turinciu neviena vaika, juos isskiria. Vienus glaudzia, kitus atstumia. Negaliu to suprasti, nes pati turiu tik viena.

turiu tik viena vaika, nezinau kaip butu su antru, O mums su broliu demesio mama atseikedavo skirtingai.
Visa laika jutau, kad broliui buvo skiriama daugiau demesio. Ziloj vaikystei net mintys lisdavo - gal mane is vaiku namu paeme. Drabuziai - brolio isaugtiniai, zaislai irgi jo. Buvo visokiu nuoskaudu. Uzaugau, sukuriau savo seima, kazkaip ir pokalbiai pakrypo apie vaikus, paklausiau, ir gavau atsakyma: buvau rami, nuo kudikystes savarankiska (kiek imanoma tokiai buti), paklusni, kiek man suteikdavo demesio tiek man jo ir uzteko (mamai taip atrode ), mokiausi gerai, kazkokiu problemu su manim nebuvo, zodziu patogus vaikas. Esu isitikinus, kad mama abu mus myli.
Viskas butu gerai, bet su broliu faktiskai nebendrauju, nes nieko bendro neturim, su mama stipraus rysio irgi nera. Myliu, gerbiu, rupinuosi, bet is pagarbos, is dekingumo uz tai kad as esu, uz tai kiek del manes yra padariusi, bet ne is meiles.

tikrai myliu abu lelius savo vienodai nera tie santykiai tarp vyro ir manes tobuli tikrai nera bet kai ziuriu i savo vaikus man pasidaro tai gera ir ramu visa savo laika leidziu su jais o tevas tai nelabai manau negalima iskirti vaiku as irgi seimoj buvau 2 manes irgi nemylejo motina taip kaip lepino seseri gal todel mes lb ir nebendraujam nes vistiek palieku kalta turiu savo charakteri turiu nuomone ir moku uz ja pastoveti o jiem tai lb nepatinka bet ka padarysi reikejo galvoti pries padarant mane myles ar ne kokia norejo tokia dabar ir turi o as savo vaikelius dievinu jie mano stipruoliai milzinai vienas geras dalykas kuri vyras padare man tai mano vaikai kaip sakoma be vaiku tas pats kaip sodas be geliu ir nesvarbu jis netyciukas ar suplanuotas ta meile niekur nedingsta nebent pati ja uzgozi

Kai seimoje ima rysketi problemos, moteris susikoncentruoja i vaiku meile, bet vaikai suaugs ir pamatysite, kad tarp jusu ir sutuoktinio nera nieko bendro. Kad taip neatsitiktu, Jums reikia zymiai daugiau skirti meiles ir demesio vyrui. Esu tai patyres asmeniskai savo seimoje.

Man vissikai atrodo ka mamos myli tik viena vaika. Kaip mano seimoi taip yra ... As paprasiau zuvyciu tai man atsake '' ne nesvajok'' o kaip sesuo paprase tai atsake ''gerai nupirksiu'' tai cia dar neviskas labai ilgai rasyciau....... Nebegaliu kartais net norisi numirt .

Turbūt, sutinku su pasakymu, kad vaikus išskiria nebrandžios mamos.
Apie vienodą meilę galima diskutuoti. Kažkiek mylime skirtingai, nes skiriasi vaikų charakteriai, temperamentas, bet tai nereiškia, kad vieną mažiau, ar daugiau. Kalbu iš patirties, užauginau tris ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad kurį nors mylėjau daugiau ar mažiau. Buvo vienintelis kartas, kai pamąsčiau, ar galėsiu taip labai mylėti savo kitus vaikus kaip vyriausiąjį. Bet tos mintys buvo dar jiems negimus. Gimus vaikui, staiga viskas susidėliodavo į vietas ir tas naujas, stebuklingas kūdikis, tapdavo tiek pat mylimas, kaip ir kitas.
Niekada nė vienas vaikas nėra pasakęs priekaištų dėl mano meilės, nors žinau, kad viduriniam buvo sunkiausia - vyresnysis brolis buvo gabus, protingas, tad jam buvo sunkoka jaustis ne tokiu gabiu. Nors šeimoje mes niekada to neakcentuodavom, bet aplinkiniai žmonės kartais kai ką leptelėdavo...O kai gimė mažylis, jam dar pasidarė sunkiau, nes vyresniems dažnai atrodo, kad mažasis labiau lepinamas vien dėl to, kad jam reikia daugiau laiko skirti, kol mažas.
Su viduriniuoju sunkiau ir auklėjimo priemones buvo pritaikyti, bet pamažu viskas susitvarkė.

Gal vaikystėje jie ir turėjo kažkokių nedidelių nuoskaudų, nes kasdienybėje nėra įmanoma viską, o ypač dvasinius dalykus milimetrais sumatuoti. Žinau viena -jie visada žinojo, kad kiekvieną jų aš tikrai myliu.

Keista man kitkas. Kad čia tiek daug vaikų lankosi. Nesitikėjau. Norėčiau jiems pasakyti, kad dažnai vaikams atrodo, jog mamos skirtingai myli vaikus, kai taip ir nėra. Aišku, tikriausiai būna, nes ir čia pasisakė mamos, kad nevienodai myli savo vaikus. (Turiu prisipažinti, kad nuoširdžiai to nesuprantu). Tačiau dažniau vaikams tik taip atrodo.
Žuvyčių mama gali nepirkti dėl to, kad mano, jog vaikas nesugebės jomis rūpintis. Nevienodai duoti pinigų pomėgiams gali dėl to, kad mamai atrodo, jog vienas vaikas tikrai atsiduoda savo pomėgiams, o kitas tik bėgioja nuo vienos veiklos prie kitos ir niekuo rimtai neužsiima. Kartais vienam vaikui skiria daugiau dėmesio dėl to, kad, atrodo, jog kitas labiau savarankiškas, susitvarko pats.
Kartais mamoms viskas atrodo savaime aišku, o vaikui nuoskauda. Aišku, protinga mama turėtų paaiškinti vaikui, bet, jei ji to nedaro, gali ir pats vaikas paklausti, kodėl ji taip nusprendė.
Tiesa, žinau, kad tai nėra lengva.Pati turiu nuoskaudų iš vaikystės. mama mūsų neskyrė. Ji vienodai nesirūpino visais...Žinau, kaip vaikui sunku kalbėtis su mama apie tokius dalykus. Bet tos mamos, kuri rūpinasi bent kiek, manau, galima paklausti.

Mamos, mamos, o kur tėčiai? Jau suvisai išklerote.

Vienodai nieks nieko nemyli: vaikus myli vienaip, žmoną kitaip, o meilužę - ypatingai. Vaikai būna skirtingi, todėl ir mylimi nevienodai.

Problema tame, kad, būtent, tėčiai išklero. Patys nenori prisidėti prie vaikų auklėjimo, auklėjimą supranta tik kaip rėkimą ant vaikų ir žmonos taip pat. Dėkokite moterims, kad didžioji dalis dar sugeba tempti tą naštą už du.
Niekas nesiginčija, kad turėtų auklėjimu užsiimti abu tėvai, bet dauguma vyrų to nedaro, bet graudžiai moka aimanuoti, kad moterys nevertina jų.