vienišas tėtis

Teko truputį draugauti su vienišu tėvu. Labai imponavo tai, kad jis augino 2 paaugles dukras. Tiesa, ten situacija keistoka -po skyrybų jas augino mama, tada ji išvažiavo uždarbiauti į užsienį, mergaitės liko su tėčiu.
Kol gerai nežinojau situacijos, jis pasakodavo apie dukras ir kaip jomis rūpinasi, kaip vyresnioji to neįvertina ir jo negerbia. Nenoriu smerkti, bet atrodo, jis buvo palūžęs tėtis ir vyresnioji pykdavo ant jo dėl pastovaus gėrimo ir nuolatinės moterų kaitos...
Istorija baigėsi tuo, kad vyresnioji tapo pilnametė ir gyvena savarankiškai, mažesniąją pasiėmė mama į užsienį, tėtis išvažiavo uždarbiauti į kitą šalį...
Tik norėjau pasakyti, kad yra gerų vienišų tėčių, yra tokių, kurie tą naštą prisiima, bet nepakelia...Kiekviena situacija labau individuali.

Vienas auginu du sūnus. Vyresnysis jau perkopė 18. Manau man sekasi visai neblogai. Kartais jaučiuosi balta varna nes mano aplinkoje tokių nėra.

Mano aplinkoje irgi tokių nėra

Turiu draugę.Ji gyvena atskirai. Vaikai ją toleruoja. Taip ir pristato savo draugams - tėtės draugė. Kartais vaikai supavydi manęs, bet didelių problemų dėl to nekyla.

Po skyrybų susipažinau su vyru, kuris vienas augino 16 metų dukrą. Buvo sunku. Dabar džiaugiuosi, kad jai jau 21. Teko daug nuoskaudų "praryti", lygiai taip kaip ir jam dėl mano vaikų. Irgi džiaugiuosi, kad vyresnysis suaugo, mažasis irgi jau nebemažas .
Vaikai suaugo, jų egoizmas dingo, mūsų santykiai tapo paprastesni.

Tikrai yra labai labai islepintu ir egoistu vaiku.

matau, kad seniai cia jau kazkas rase. As taip pat vienisas tetis-auginu 5 metu dukra.1.5 metu mes jau dviese ir koklkas viskas ok.Problema-mano asmeninis gyvenimas.Jo kaip ir nera, nes visas laisvas laikas yra skiriamas dukrai-stengiuosi, kad ji butu laiminga ir jaustu ta demesi, siluma ir svelnuma kurio reikia mergaitei. Skustis neturiu kuo, nes kaip bebutu, vaikas turi buti laimingas...

Tai manau asmeninio gyvenimo nebutina atsisakyti, svarbiausia ta gyvenima suderinti su mazu zmogeliuku, kuris visada salia

Labas visiems ir visoms , nepykite jokiu budu ant vienisu teciu , jie niekada nesakys kaip jiems sunku ar kaip jiems nesunku
jie nera niekuom ipatingi nei geresni nei blogesni uz kitus vyrus , jie paprasciausiai labai myli savo vaikucius
jie tokie yra is prigimties . Jiems niekada nieko nebus artimesnio uz jo vaikucius , ju rupestis pagrystas tik viena mintimi
AS SAVO VAIKUCIAMS TURIU ATSTOTI IR TETI IR MAMA dvigubai myleti , dvigubai rupintis , dvigubai stipriau apkabinti , dvigubai skaniau pamaitinti ir t.t. Jeigu duoti patarima tokiam teciui kaip as (vieni likome kai dukrytei buvo 1 metukai o sunui 3,5 metai , tryse gyvenimu dziaugiames jau 2 metus) tau teveli patarciau nekreip jokio demesio nei i ka tik i savo vaikucius ir sulauksi nerealaus atsako is ju jie tave gerbs , myles , dziauksis tavim , didziuosis ir t.t. dvigubai stipriau, sulauksi dvigubai didesnes laimes .
o kas liecia moteris , pastebejau kad as jom esu tikrai labiau partrauklus , bet tik trumpam
joms tikrai sunkiau bendrauti su manim nes jos yra antroj vietoj po vaikuciu mano , o tai aisku yra jom nezmoniskai sunku .
Taip jau sutvarkyta gamtos ir tai yra normalu .

O aš draugavau su išsiskyrusiu, kuris turi paauglę dukrą. Mergaitė gyveno pas mama, bet labai dažnai leido laiką su ja. O mergaitei tai jai vienokios ar kitokios bėdos, jis ja labai rūpinosi.
Kol galiausiai supratau, kad žmogus tiesiog nemokėjo man pasakyti, kad nenori bendrauti su manimi. Pasijutau nei šiep nei taip, už nosies vedžiojama, kad vaikas buvo tik pretekstas - na kas per ragana aš būčiau, jie bent žodį pasakyčiau, kad man trūksta dėmesio?